Stakliškės: kai kaime žydi abrikosai
Prie­nų ra­jo­no Stak­liš­kių mies­te­ly­je vy­ko tra­di­ci­nis dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos ir folk­lo­ro fes­ti­va­lis „Kai­me žy­di ab­ri­ko­sai“. Pa­skai­ta apie Stak­liš­kių kraš­tą. Fes­ti­va­lio kon­cer­tas. Ar­ba­tos ir jau­kaus žo­džio per­trau­kė­lė. Nak­ti­šo­kiai. Nak­ti­nis žy­gis. Ren­gi­nys vi­jo ren­gi­nį, pa­lik­da­mi žiū­ro­vams ir da­ly­viams kuo šil­čiau­sių įspū­džių.

Sigutė Katkauskienė, Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekos darbuotoja: „Kas tai? Iš kur šie žmonės? Kokia tai vieta? Tokios mintys tiesiog sproginėjo galvoje, o sieloje buvo šviesu šviesu ir gera… Jaučiausi patekusi į paralelinį pasaulį, kitą tikrovę, atvėrusi tyrąją gyvenimo pusę. Tie jausmai kažkodėl priminė 1989 metus, kai lietuviška daina – liaudiška ar bardų kūrybos – buvo tam tikras pasipriešinimo rusinimo politikai ženklas. Kitas laikas, kiti žmonės, kita politika, tik de javu jausmas niekaip neapleido.

Dainuoja Aistė Kaminskaitė. / Ramūno Škirkos nuotrauka

Ši kitoniškumo (o gal tikrumo, grynumo?) dvasia apgaubė nuo pirmųjų žingsnių, įsiliejus į sausio 26-ąją Stakliškių gimnazijoje vykusį festivalį „Kaime žydi abrikosai“. Iš tiesų, labai džiaugiuosi, kad leidžiu gyvenimui pasiūlyti man ne vieną pirmąjį kartą, vis kitą patirtį, ištraukiančią iš nublizgintos dabarties. Šis kartas ir vėl pribloškė suvokimu, kad yra žmonių, gyvenančių taip neįtikėtinai kitaip, kad juos sutikus buities, darbo, namų rūpesčiai, politinės „aktualijos“ ir rietenos tampa tolimu triukšmu. Ir grįžti į kasdieną jau laimingesnė, nes žinai, kad Tėvynė, Lietuva, Lietuvybė labai daugeliui žmonių yra ne tik žodžiai. Dieve, ačiū Tau už tai!

Rita Balsevičiūtė, Liudas Mažylis, jaunieji bardai ir vyresnieji… Dainos, tikros ir gražios paprastumu, lietuvišku žodžiu, švelnia melodija… Kunigas Arūnas, tiesiog išėjęs į sceną ir dainavęs… Pilnutėlė salė jaunų, jaunučių, vyresnių, pagyvenusių žmonių, vaikučių… Nenusakomas laisvumo, nesuvaržyto jaukumo jausmas… Ausį glostanti jaunųjų vedėjų dzūkiška tartis…

Dainuoja Asta Krasauskaitė. / Ramūno Škirkos nuotrauka

Įmanoma logiškai ir aiškiai, sausai ir informatyviai pateikti tai, kas vyko festivalyje Stakliškėse. Bet tegul šis neapibrėžtas, išplaukęs iš rėmų pasakojimas paskatina ieškoti žinių apie šios šventės pradžią, gimimą, vystymąsi, susipažinti su Akvile (aha, sužinokite, kas ji) ir jos draugų, bičiulių kompanija. Tegul kyla noras pamatyti patiems ir patirti tą nuostabų jausmą, kurio niekaip nesugebu išreikšti žodžiais. Todėl perduodu plunksną savo mieloms bičiulėms Jovitai ir Eglei, joms šis patyrimas, manau, yra įprasta veikla.“

Naktišokiai

Dainuoja Gediminas Storpirštis. / Ramūno Škirkos nuotrauka

Jovita Diškevičiūtė: „Taip sukurtas pasaulis – akmuo guli, medis auga, žmogus juda, eina, bėga. Manoma, kad harmoningiausias judėjimas, lavinantis visą kūną, yra šokis. Nėra nei vienos tautos tautelės, kuri neturėtų savo kultūroje šokių.

Mėgėjų teatras "Veidrodis". / Ramūno Škirkos nuotrauka

Taip ir, mes, festivalio „Kaime žydi abrikosai 2019“ dalyviai, kaip ir kiekvienais metais, smagiai trypėme lietuvių liaudies šokius. Šį kartą naktišokiams grojo „Aidi ataidi“ iš Vilniaus ir „Senamiesčio muzikantai“ iš Kauno! Mums labai džiugu, kad šokis visus mus sujungė į bendrumo jausmo kupiną veiklą, todėl skambaus juoko, klegesio, be galo plačių šypsenų ir, žinoma, nuoširdaus pamokymo, kaip derėtų šokti, mums visą laiką tikrai nepritrūko.

Naktišokiai. / Ramūno Škirkos nuotrauka

Tariame didelį didelį ačiū šauniesiems muzikantams ir, žinoma, emocingiesiems šokėjėliams, laikas kartu trypiant iš tiesų buvo be galo smagus!“

Scenoje - "Kukumbalis" iš Merkinės. / Ramūno Škirkos nuotrauka

Žygis

Eglė Parajackaitė: „Naktiniame žygyje ėjome Adolfo Ramanausko-Vanago pėdsakais link Gojaus miško. Visi buvome gerai nusiteikę, pilni energijos. Šį žygį, kupiną įspūdžių, manau, įsiminė kiekvienas, tiek jo programą, tiek ir draugus.

Festivalio svečias - prof. Liudas Mažylis. / Ramūno Škirkos nuotrauka

Stabtelėjome prie Stakliškių versmių, kur kadaise važinėjo ponai ir ponios… Čia mums papasakojo apie Vanago asmenybę, koks jis buvo geras savo kariams. Priėję Gojaus mišką, pasukome prie bunkerio. Staiga išgirdome šūvius…

Naktinis žygis Stakliškėse. / Ramūno Škirkos nuotrauka

Naktinis žygis Stakliškėse. / Ramūno Škirkos nuotrauka

Tai buvo rusų kariai. Jie mūsų klausinėjo: „Kur Vanagas?“, „Kur Mažylis?“ Ačiū Dievui, tai nebuvo tikra… Tai buvo spektaklis, kuris nustebino tikrai daug ką. Pasivaišinę sriuba, sušilę prie laužo ir sudeginę šaltąsias ugneles, keliavome atgal į mūsų „Abrikosus“… Grįžome su plačiomis šypsenomis ir… šlapiais batais.“