Skaitmeninio amžiaus galia – transformuoja meno klasiką
Vi­zua­laus me­no at­sto­vas Da­vi­de Quag­lio­la (me­no pa­sau­ly­je la­biau at­pa­žįs­ta­mas Quayo­los var­du) nau­do­da­ma­sis prog­ra­mi­ne įran­ga, skai­čia­vi­mo funk­ci­jo­mis bei al­go­rit­mais sėk­min­gai su­sie­ja erd­vę ir for­mą, se­ną ir nau­ją. Ty­ri­nė­da­mas is­to­ri­nių ver­ty­bių, in­te­lek­ti­nės nuo­sa­vy­bės są­vo­kas ita­lų kil­mės bri­tų me­ni­nin­kas ku­ria kom­piu­te­ri­nį me­ną.

Trisdešimt šešerių Quayola užaugo Romoje, tai gimtasis jo miestas. Pirmą kartą tiesiogiai prisilietė prie meno savo brolio dėka, kuris studijavo architektūrą. Quayola pabandė kopijuoti architektūrines struktūras ir piešti jas ant paprasto popieriaus lapo ar kompiuteriu – nuo to laiko jį užvaldžiusi aistra nuolat augo.

„Atpažinti skaitmeninio fokusininko transformuotas originalias drobes – nelengva užduotis.“

Garsų ir vizualinių vaizdų kalba

2005-aisiais Quayola baigė Londono menų universitetą. Įkvėpimo sėmėsi rusų kilmės tapytojo, grafiko ir meno teoretiko Vasilijaus Kandinskio paveiksluose, kurie buvo kuriami pasiremiant muzika, garsais (daugelį savo tapybos darbų V. Kandinskis pavadino ir muzikoje vartojamais terminais – improvizacijomis bei kompozicijomis). Kaip V. Kandinskis, taip ir Quayola sukūrė savo sistemą, savitą kalbą – garsų ir vizualinių vaizdų.

Kad rekonstruotų prarastą bronzinę antikinę skulptūrinę kompoziciją „Laokoonas ir jo sūnūs“ (Laokoono grupė, kurioje vaizduojamas mitų apie Troją epizodas: žynys Laokoonas ir du jo sūnūs, pasmaugiami gyvačių) Quayola panaudojo naujos kartos robotą „Kuka“. 3D modelis padarytas pagal marmurinę kopiją, kuri yra saugoma Vatikane, Pio-Clementino muziejuje (Museo Pio-Clementino). Ji laikoma žmogaus kūno judesio atvaizdavimo etalonu, o kompozicija dažnai aptarinėjama akademiniu lygmeniu.

Meninkas išgarsėjo dėl savo novatoriškos kūrybos: įvairių meno sričių klasikinius metodus papildo šiuolaikinėmis skaitmeninėmis technologijomis. Quayolos darbai eksponuojami visame pasaulyje – Niujorke, Londone, Barselonoje, Olandijoje ir daugelyje kitų miestų. Jis rengia konceptualias parodas, organizuoja neįprastus renginius, meno erdvėse demonstruoja kompozicijas, kurios paįvairinamos papildyta realybe (virtualiais kompiuteriu generuojamais vaizdais).

2013-aisiais gavo patį aukščiausią tarptautinės organizacijos „Ars Electronica“ teikiamą „Golden Nica“ apdovanojimą.

Tikslas pateisina priemones – menui pasitarnauja viskas, kas įkvepia kūrėją. Šį kartą pagalbininku tapo robotas. Pasirodo, jis gali ne tik kopijuoti originalą, bet ir įnešti savo indėlį, taip kūriniui suteikdamas išskirtinio savitumo.

Mašininis žvilgsnis

Kad ir kaip būtų keista, dėl specifinių judesio algoritmų ir apribojimų skulptūros reljefas išėjo itin charakteringas. Tokį suskaidymą į daugiakampius Quayola pavadino „mašininiu“ žvilgsniu.

Menininko manymu, panašūs technologiniai eksperimentai nėra naujas reiškinys. Pradedant Renesanso (Atgimimo) epocha, – jau tada žmonės bandė meninei kūrybai naudoti įvairius mechanizmus. Tiesiog dabar ši idėja pakilo į aukštesnį lygį, dar nėra tokia įprasta.

Quayola remiasi italų renesanso dailininko, skulptoriaus, architekto, poeto ir inžinieriaus Michelangelo mintimi, esą kiekvienas akmuo savyje slepia skulptūrą, o skulptoriaus užduotis ją atskleisti. Koks įrankis bus naudojamas – pjoviklis, vandens srovė, lazerio spindulys ar robotas, visiškai nesvarbu. Pasak Quayolos, tai tėra tik pasirinkimo klausimas.

Kartu su inžinieriais ir programuotojais Quayola dirba seniai. Kūrėjas vienu iš darbo tikslų įvardija siekį atrasti visiškų priešingybių sąlyčio taškus, sukurti tikro ir dirbtino, apibrėžto ir abstraktaus sintezę.

Vaizdo instaliacijos, animuoti abstraktūs paveikslai, milžiniškos skaitmeninės skulptūros savyje sujungia klasikinės filosofijos bei estetikos principus ir kompiuterinę analizę.

Padedamas skaitmeninių technologijų menininkas tarsi sprogdina senųjų meistrų paveikslus iš vidaus, išskirsto į informacinius sluoksnius, vėliau juos išmaišo ir sudeda nauja tvarka, taip naikindamas ribą tarp meno ir mokslo.

Tiesa, atpažinti skaitmeninio fokusininko transformuotas originalias drobes – tikrai nelengva užduotis. Bet savo kūrybos technikos, jis beje, neslepia. O ir nėra prasmės slapukauti, vargu, ar kam nors pavyktų atkartoti Quayolos darbus.

Strata #4 – Excerpt 1 from Quayola on Vimeo.

Iš pradžių senųjų meistrų kūriniai fotografuojami (reikalinga ypač gera rezoliucija). Prasideda bendradarbiavimas su programuotojais, – speciali programinė įranga analizuoja atskirus fotografijos taškus, juos išskaido į kategorijas, atranda akivaizdų ir paslėptą ryšį. „Visi pakeitimai atliekami remiantis ta informacija, kuri jau yra paveiksluose. Nieko nepridedant ir nepagražinant. Visa tai tiesiog pateikiama nauja forma“, – naujienų portalui „Independent“ aiškino Quayola.

„Nauja forma“, apie kurią kalba menininkas – tai kompiuterinio meno kūryba. Čia meninės fantazijos taipogi neturi ribų. Todėl nenuostabu, kad šiame technologijų amžiuje skaitmeninis menas tapo toks populiarus. Quayolos sumanymas Paulo Peterio Rubenso „Tigro, liūto ir leopardo medžioklę“ (1616) bei kitus garsius kūrinius transformuoti į sudėtingas įvairiaspalves geometrines figūras, kritikų sutiktas palankiai. „Apdorojant duomenis paveikslas žiūrovui pateikiamas pačia gryniausia forma“, – įsitikinęs skaitmeninio meno pionierius.