Šis tas, ką Kameronas parodė neteisingai apie „Titaniko“ tragediją
Džeim­sas Ka­me­ro­nas, gar­sio­jo fil­mo „Ti­ta­ni­kas“ (1997 m) kū­rė­jas, le­gen­di­nį lai­vą yra ma­tęs ne kar­tą sa­vo aki­mis. Į fil­mo kū­ri­mą jis in­ves­ta­vo daug pa­stan­gų ir lai­ko, kad tik įspū­din­gos sce­nos bū­tų įti­ki­na­mos ir, kiek įma­no­ma, tiks­lios. Bu­vo per­žiū­rė­ta ga­ly­bė do­ku­men­tų, to me­to liu­di­ji­mų, at­lik­tos si­mu­lia­ci­jos, ap­žiū­rė­tos nuo­lau­žos. Ta­čiau vie­ną da­ly­ką Ka­me­ro­nas ti­krai at­vaiz­da­vo ne­tei­sin­gai.

Iš tiesų, ekspertai sutaria, kad „Titanikas“ laivo tragediją atvaizdavo pakankamai tiksliai, ypač turint omenyje tai, kas buvo žinoma filmo kūrimo metu. Aišku, filmai neprivalo būti labai tikslūs – tai meninis kūrinys, o ne dokumentika. Tačiau Kameronas norėjo, kad bent jau laivo skendimas būtų atvaizduotas tiksliai. Kadangi „Titanikas“ skęsdamas lūžo per pusę, buvo nuspręsta šį momentą išryškinti, nes tai turėjo būti dramatiškas reginys laivo keleiviams.

Taigi, vandens prisipildęs laivo priekis pasuko žemyn. Jam panyrant po vandeniu į viršų pakilo laivo galas. Jis kilo vis aukščiau, kol galiausiai laivo konstrukcija neatlaikė ir „Titanikas“ lūžo pusiau. Nebetempiamas vandens pripildyto priekio, galas su didžiule jėga pliukštelėjo į vandenį, o tada ir pats prisipildė vandens ir nuskendo garsiai ūžiant iš laivo pasitraukiančiam orui. Bent jau taip viskas buvo rodoma „Titanike“.

Kaip žinote, laivas į ledkalnį atsitrenkė šonu, todėl ėmė svirti. Tai matė ir netoliese buvusio „Californian“ įgula. Tačiau vandeniui apsėmus net kelis triumo skyrius, laivas iš esmės stabilizavosi. Tuomet gilyn pasuko laivo priekis, kaip ir rodoma filme. Skirtumas tik tas, kad jis niekada nebuvo pasikreipęs statmenai žemyn – laivo galas niekada taip aukštai nepakilo. Ir negalėjo pakilti. Nors sraigtai iš tiesų pakilo virš vandens paviršiaus, jie tikrai negalėjo būti taip aukštai.

Tai įrodo ir išgyvenusiųjų pasakojimai ir kompiuterinės simuliacijos. Inžinierių atlikti bandymai, įtraukiantys ir metalurgijos studijas, ir kitų laivų tragedijas, rodo, kad laivas lūžo jo galui būnant pasvirusiam vos keliolikos laipsnių kampu. Žmonėms vaikščioti ant denio buvo sunku. Jackas Thayeras, „Titaniko“ keleivis, pasakoja, kad laivui lūžus jo priekis vėl išniro iš vandens, o tada pranyko. Štai kaip jis nupiešė „Titaniko“ katastrofos eigą:

Taigi, kadangi laivo galas nebuvo taip aukštai iškilęs, jis stipriai ir nepliaukštelėjo atgal. Jis daugmaž išlaikė savo posvyrio kampą, kai atviras jo galas ėmė pildytis vandeniu. Tik tuomet jis pasviro stipriau ir ėmė suktis. Thayeras pasakojo, kad atrodė tarytum „Titanikas“ nuo vandenyje esančių išgyvenusiųjų nori paslėpti ant denio esančius keleivius. Tuomet ir laivo galas pranyko ir sukdamasis spirale pasiekė vandenyno dugną. Ir jokio garso nebuvo – išgyvenusieji pasakoja, kad „Titanikas“ paskendo stebėtinai tyliai – net ir lūždamas laivas išleido tik menką dejonę, kurią nustelbė klykiantys keleiviai.

Po kelių minučių pasigirdo į sprogimą panašūs garsai – laivo korpusą ėmė traiškyti vandenyno slėgis. Pasirodė burbulai, dar kartą išgąsdindami šaltame vandenyje mirštančius keleivius. Į viršų iškilo kai kurie baldai, drabužiai ir net žmonių kūnai. Ir viskas staiga nurimo, kol pasirodė gelbėtojai.

Taigi, „Titaniko“ katastrofa filme buvo pavaizduota net labai tiksliai – filmo kūrėjams priekaištų šia prasme turėti neįmanoma. Tačiau ši viena detalė realybėje buvo kitokia, net jei siužetui tai didelės reikšmės neturėjo.