Singapūras: unikalus kelias į klestėjimą
Sin­ga­pū­ras yra ma­ža vals­ty­bė sa­lo­je, ku­rią vi­są uži­ma Sin­ga­pū­ro mies­tas. Ji yra ir vie­na tan­kiau­siai ap­gy­ven­din­tų vals­ty­bių pa­sau­ly­je – an­tra po Mo­na­ko. Sin­ga­pū­re gy­ve­na be­veik še­ši mi­li­jo­nai gy­ven­to­jų. Uni­ka­li nykš­tu­ki­nė vals­ty­bė, skir­tin­gai nei kai­my­nės ša­lys, yra kles­tin­ti, šva­ri, tur­tin­ga.

Ilgą laiką Singapūras priklausė britų jurisdikcijai. Kartu su daugeliu kolonijų tapo nepriklausomas. Tačiau tuo panašumas su kitomis pasaulio kolonijomis baigėsi ir prasidėjo Singapūro unikalumo periodas.

Singapūras tapo viena turtingiausių ir tvarkingiausių pasaulio valstybių. Jis yra tarsi lobių sala skurdžių kaimynų apsuptyje.

Kinai ir kaimynų planas

Pažintį su šalimi pradėkime nuo gyventojų. Įdomu, kad tokios tautos kaip singapūriečiai apskritai nėra. Pagrindinę Singapūro gyventojų dalį sudaro kinai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenorintys ar negalintys gyventi savo istorinėje tėvynėje.

Pasaulyje įsisiūbavus kolonijų išsivadavimo bumui, Singapūro kinai nepanoro atsilikti nuo mados ir iškėlė idėją apie nepriklausomą Singapūro valstybę. Tačiau neturinčiai tautinio pagrindo nykštukinei valstybėlei išsikovoti laisvę nebuvo taip paprasta. Tam reikėjo palankių aplinkybių. Ta aplinkybe tapo šalia esanti Malaizija, taip pat siekianti nepriklausomybės. Tačiau, dar netapusi pati laisva, Malaizija jau turėjo ir aneksija kvepiančių ateities planų, kuriuos netrukus ir įvykdė. Malajai suviliojo Singapūro gyventojų daugumą sudarančius kinus ir įtikino juos susijungti. Kaip įtikino? Prižadėjo Singapūro kinams dideles laisves, teises ir didelę rinką naujajame darinyje. Taigi 1963 metais Singapūras ir Malaizija tapo viena valstybe. Atrodo ironiška, kovoji dėl nepriklausomybės, bet nespėjęs suvokti, kas atsitiko, žiūri, kad jau savo noru įeini į kitos valstybės sudėtį.

Malaizija persigalvojo

Tačiau tuo unikali Singapūro istorija nesibaigė. Jau po dvejų metų šis keistas darinys iširo ir abi valstybės atsiskyrė viena nuo kitos. Bet keisčiausias šių skyrybų epizodas buvo tas, kad jų panorėjo didesnė valstybė, ką tik aneksavusi mažesnę. Taip, Malaizija, iš naujo įvertinusi padėtį ir išsigandusi Singapūro kinų įtakos, galinčios užgožti pačius malajus, nusprendė, kad gal kiek paskubėjo su tuo neklusniu Singapūru, ir jį tiesiog išvarė.

Mokiausi daug pasaulio istorijos, bet neatsimenu atvejo, kad didesnė šalis, ką tik prijungusi mažesnę, savo iniciatyva vėl atskirtų ją nuo savęs. Ir, beje, tai padarė labai laiku, nes situacija tarp kinų ir malajų vis labiau kaito, kruvinų riaušių grėsmė didėjo sulig kiekviena diena.

Ką tada darė išmestasis Singapūras? Susikaupė. Šaliai pavyko išvengti daugumoje naujų kolonijinių valstybių atsiradusios situacijos, kai pasitraukus kolonistams naujai iškeptos šalys susipriešina, ima kovoti viena su kita arba įklimpsta į pilietinius karus, o į valdžią eina diktatoriai, nustumiantys tas šalis į dar didesnį skurdo ir netvarkos liūną.

Taip nutiko ir Singapūro kaimynėms, jose ir dabartiniais laikais daug skurdo, nešvaros, egzistuoja didžiulė socialinė atskirtis.

Įsiveržė į priekį

Išspirtas iš Malaizijos sudėties Singapūras greitai ekonomiškai pralenkė savo kaimynes ir septynmyliais žingsniais nulėkė į priekį, tapo viena iš retų valstybių pasaulyje, kai gyvenimas šalyje pasidarė geresnis nei kolonijiniais laikais. Singapūras netrukus tapo viena turtingiausių ir tvarkingiausių pasaulio valstybių.

Dabar Singapūras yra viena brangiausių pasaulio vietų gyventi. Aplink jį esančios valstybės yra pigios ir nė viena jų nė trupučio neprilygsta Singapūrui. Jis yra tarsi lobių sala skurdžių kaimynų apsuptyje. Atrodo, tarsi pagal ekonominį išsivystymą esantis ne tame regione, kuriame turėtų būti.

Singapūre apie tris ketvirtadalius gyventojų sudaro kinai, apie šeštadalį malajai ir apie dešimtadalį indai. Dėl to nenuostabu, kad valstybinės Singapūro kalbos yra mandarinų, malajų ir tamilų. Ir, žinoma, anglų. Ja Singapūre kalba beveik visi.

Pamėgo turistai

Buvimas viena iš mokesčių rojų valstybių ir išplėtotos turizmo paslaugos šaliai užtikrina didžiausią pajamų dalį. Singapūras yra viena labiausiai turistų mėgstamų vietų pasaulyje. Svečių į šalį kasmet atvyksta daugiau, nei joje yra gyventojų. Singapūro oro uostas yra vienas judriausių pasaulyje, kurį kaip tarpinį punktą naudoja įvairios oro linijos skraidindamos keleivius į Okeaniją. Dėl to Singapūras tik išlošia ir kuo ilgiau siekia užlaikyti pas save tranzitinius keleivius, šalia oro uosto pristatydamas prekybos ir pramogų centrų.

Į Singapūrą iš Europos atvykti paprasta, nes kiekvienos save gerbiančios oro linijos turi reisus į šią mažytę šalį. Bilietų kainos gali labai varijuoti, tačiau, kiek paieškojus ir esant lanksčiam laiko atžvilgiu, jie gali kainuoti ir apie 300 eurų į abi puses iš kurio nors didesnio Europos oro uosto. Jei galite rinktis, siūlyčiau rinktis azijiečių oro linijas. Kiek teko skristi, jie maloniau aptarnauja, lėktuve skanus maistas ir gėrimų nešykštima.

Visgi keliauti vien tik į Singapūrą nelabai išmintinga, nes jis mažas ir racionaliai leidžiant laiką trijų dienų šalyje visiškai pakanka. Niekas juk neskris tokio atstumo dėl trijų dienų. Mes nebuvome išimtis, nes keliavome po Pietryčių Aziją ir Singapūras buvo tik maloni dviejų dienų atgaiva skurdžiame regione.

Net langas didina viešbučio kainą

Maloni atgaiva turi savo kainą. Buvau pripratęs kitose regiono šalyse nakvoti vos už kelis eurus ir nebe taip maloniai nustebau patyręs, kad nakvynių kainos Singapūre kitokios nei jo kaimynių.

Nustebino, kad pigesni miesto viešbučiai, esantys Singapūro kinų kvartale, giriasi turėdami langus. Pasirodo, langas yra laikomas dideliu privalumu, nes daugelio pigesnių viešbučių kambariai yra belangiai. Tie, kur su langais, yra brangesni. Taip yra dėl to, kad Singapūre vieta yra aukso vertės, viešbutukų kambariai yra konstruojami labai maži ir visiems neužtenka langų. Mūsų keturvietis kambarys su dviem dviaukštėmis lovomis buvo gal aštuonių kvadratinių metrų dydžio. Jame tilpo tik lovos ir buvo dar du laisvi kvadratiniai metrai pasidėti kuprinėms. Keturiems žmonėms tame kambaryje vienu metu nebuvo vietos net stovėti. Tačiau mes turėjome langą į pagrindinę kinų kvartalo pėsčiųjų gatvę.

Singapūre brangi ne tik vieta. Brangus čia maistas ir alkoholis. Ypač alkoholis. Mat Singapūras yra islamiška šalis, todėl bent jau oficialiai su alkoholiu nėra draugaujama. Bokalas alaus kinų kvartale kainavo apie šešis eurus, o lėkštė vidutinės kokybės kiniško maisto atsiėjo dešimt eurų. Jei valgai triskart per dieną, tai jau susidaro nemaža suma. Kokybiškesnis maistas, žinoma, kainuoja dar brangiau.

Kinų kvartale pigiausia ne tik apsistoti bei pavalgyti, bet ir apsipirkti. Drabužių, suvenyrų ir šiaip visokių kiniškų niekniekių kainos čia nedidelės, o pasirinkimas milžiniškas.

Pragmatizmas be ideologijos

Singapūriečiai per tris viešnagės dienas man pasirodė paslaugūs žmonės, tačiau tik tiek. Kiek teko girdėti iš studijuojančių šalyje lietuvių, vietiniai yra labai uždari ir svetimšalio į savo tarpą lengvai, o gal ir apskritai, neįsileidžia. Įdomu tai, kad singapūriečius vienija ne tautinis identitetas ar kokia nors ideologija, o pragmatizmas ir materializmas. Šių dalykų pagrindu tie žmonės iš nieko sukūrė klestinčią valstybę.

Sakydamas iš nieko, turiu galvoje, kad Singapūre nėra jokių gamtos išteklių. Žmonės čia tiesiog beprotiškai daug dirba. O valstybė padeda jiems suteikdama gyvenamąjį plotą. Sako, kad net keturi penktadaliai Singapūro butų priklauso valstybei. Tačiau suteikdama šias privilegijas valstybė nustato taisykles, kas butuose turi gyventi. Daugiausia tai etninio balanso reguliavimas juose. Valstybė nenori, kad gyvenamieji rajonai formuotųsi etniniu pagrindu, todėl matematiškai nustato, kiek viename ar kitame daugiabutyje turi gyventi kinų, indų ar malajų.

Valdžios kontrolė

Valdžios kontrolė tuo nesibaigia. Ji kontroliuoja ir kitas gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, šalyje nėra laisvosios spaudos. Ji yra prižiūrima valstybės, kuri net nebando to neigti argumentuodama, kad Singapūras yra maža ir nevienalytė valstybė, todėl paleidus vadžias chaoso šalyje ilgai nereikėtų laukti.

Singapūras toli gražu nėra demokratinė valstybė. Daguma šalies gyventojų yra kinų kilmės, o kinai niekada nebuvo pratę prie demokratijos, jie išmokyti, kad reikalus turi kontroliuoti valdžia. Gal tai ir apmaudu, bet, skirtingai nei nedemokratiškos šalys ar diktatūros, Singapūras yra bene lygiausiai savo gerovę šalies žmonėms paskirstanti valstybė, todėl per daug protestų dėl spaudos laisvės čia ir nekyla. Ką jau čia protestuosi, kai visi piliečiai turtingi, o Singapūro pasas yra bene vertingiausias pasaulyje.

Patogus susisiekimas

Keliauti Singapūre patogu, nes kad ir kur vyktum, tai nebus tolima kelionė. Atstumai čia nedideli, o viešasis transportas yra patogus, greitas ir nebrangus. Išskyrus taksi, kurio paslaugos brangios. Keista, bet taksi automobilių šalyje yra labai mažai, ir jei tikrai jų prireiks, ne visada pavyks rasti. Baimintis būti apgautiems nereikia, nes taksistus valstybė irgi kontroliuoja.

Svečių į šalį kasmet atvyksta daugiau, nei joje yra gyventojų. Singapūro oro uostas yra vienas judriausių pasaulyje.

Tačiau viešojo transporto gali ir neprireikti, nes centrinis Singapūras, paplūdimiai, muziejai bei vienas žymiausių pasaulio zoologijos sodų yra iš bet kurios miesto vietos pasiekiami ranka. Pėstiesiems sudarytos palankios sąlygos. Čia niekur netrūksta nei šaligatvių, nei pėsčiųjų perėjų. Tiesa, nors pėsčiųjų perėjoms yra paklūstama, pabandžius kirsti gatvę ne tam skirtoje vietoje, vairuotojai tokie draugiški jau nebus.

Singapūre gausu parkų. Tai yra neįprasta taip gausiai apgyvendintoje šalyje. Net pusę Singapūro ploto yra žaliosios zonos. Singapūro valdžia daug dėmesio skiria parkams, o gyventojai noriai juose leidžia laiką. Žinomiausi parkai yra Botanikos sodai ir Įlankos sodai. Singapūro zoologijos sodas laikomas vienu geriausių pasaulyje.

Singapūre gausu įdomių pastatų akims paganyti. Žymiausi jų yra Nacionalinė galerija, Sultono mečetė, Šv. Andriaus katedra, Singapūro Esplanados teatrai bei, žinoma, šalies vizitinė kortelė –“Marina Bay Sands“ pramogų kompleksas ir viešbutis.

Tačiau man labiausiai įstrigo ne kokie nors konkretūs šalies objektai, parkai ar muziejai. Labiausiai mėgavausi tiesiog paprastu pasivaikščiojimu šios valstybėlės širdyje, leidusiu pajusti kasdienybės pulsavimą. Džiugino švara, žaluma ir įspūdingai spindintys dangoraižiai, nuostabus fejerverkų šou įlankoje vakarais. Šio pasirodymo geriau nepražiopsoti – vaizdas užburiantis.