Šeši užmiršti milžinai įsikūrė Danijos parke
Da­ni­jo­je gy­ve­nan­tis skulp­to­rius Tho­mas Dam­bo kū­ry­bai nau­do­ja tik per­dirb­tas me­džia­gas – se­niems me­di­niams laip­tams, iš­mon­tuo­tiems ma­lū­nams, gy­vat­vo­rėms ir ki­toms iš­mes­toms se­nie­noms jis su­tei­kia an­trą gy­ve­ni­mą.

Savo gimtojo miesto Odensės parke T. Dambo įkurdino šešis geraširdžius milžinus: medinių skulptūrų seriją pavadino „The Six Forgotten Giants“ („Šeši pamiršti milžinai“).

Autorius siūlo paslapčių kupiną žaidimą – nuo paslėptų lobių iki specialių eiliuotų tekstų žemėlapių, kurie turėtų padėti išnarplioti rimtai suregztus galvosūkius.

Sumanioji medžioklė

Gamtos fone įdomiai įsipaišė fantastiškos T. Dambo drožtos ir skaptuotos masyvios skulptūros – miško būtybės. Autoriaus sumanymu, šios šešios milžinų skulptūros, slepiančios paslėptą lobį – yra „sumaniosios medžioklės“ dalis.

Montuoti gigantiškas medines skultpūras padėjo geranoriškai nusiteikę vietiniai gyventojai. T. Dambo tikisi, kad jo kuriamas menas padės žmonėms suprasti medžiagų perdirbimo naudą, įkvėps labiau rūpintis gamta, – savo planeta, kurioje gyvename. Pagaliau ateis suvokimas, kad procesas, kurio metu nebereikalingi daiktai surenkami, rūšiuojami, apdorojami ir paverčiami žaliavomis, kurios po to naudojamos gaminant naujus gaminius – turi didžiulį potencialą.

Kiekvienai negabaritinei skulptūrai autorius suteikė ryškų individualų charakterį bei vardą: „Miegantis Luji“, „Oskaras po tiltu“ ir pan. Pačios konstrukcijos – interaktyvios, į jas galima įsikabaroti, laipioti ant milžiniškų rankų, pečių, – rašoma internetiniame architektūros ir dizaino žurnale „Designboom“.

Pavyzdžiui, „Mažoji Tilda“ pilve slepia 28 inkilus. Projekto tikslas – meno kūrinius išjudinti iš muziejų erdvės, parodyti gražias, neretai ir užmirštas vietas, taip pat pasisemti patirties dirbant atvirame ore.

Statė namelius medyje

Nuo ankstyvos vaikystės T. Dambo mėgo statyti namelius medžiuose, o statybinėmis medžiagomis virto seni mediniai bėgiai, kuriuos rado kaimynystėje, – neveikiančioje geležinkelio stotyje.

Po vidurinės mokyklos Thomas tapo dailide, tačiau ilgainiui šis darbas virto nuobodžiu – ėmė ieškoti kūrybiškesnio užsiėmimo. 2005-aisiais įstojo į dizaino mokyklą (Design School Kolding). Dar ankstyvaisiais studijų metais suprato, kad pusę išmetamų daiktų galėtume panaudoti dar kartą.

Kas galėtų pamanyti: jeigu perdirbtume visus laikraščius, per metus galėtume išsaugoti net apie 250 mln. medžių! Iš 670 perdirbtų aliuminio skardinių galima pagaminti dviratį. Stiklinės atliekos gali būti perdirbamos tūkstančius kartų, o nuo to jų kokybė nei kiek nenukenčia. Iš vieno kilogramo perdirbtų stiklo duženų galima išgauti tiek pat naujų stiklo gaminių...

Thomui visada buvo gaila išmestos medienos – kai matydavo pilnus statybinius konteinerius negalėdavo ramiai praeiti pro šalį. Vieną dieną jam kilo idėja: savo pirmajam gatvės meno projektui „Laimingi miesto paukščiai“ („Happy City Birds“) pagamino ir iškėlė daugiau nei tris tūkstančius inkilų.

Baigęs studijas T. Dambo Kopenhagoje atidarė kūrybines dirbtuves. Save atrado kaip gatvės menininką. Jo vykdomi projektai, tokie kaip, pavyzdžiui, interaktyvi pikselių instaliacija „Happy Wall“ („Laiminga siena“) ir kt. išpopuliarėjo visame pasaulyje.