Ropliai bando užkariauti žmonių širdis
Tuos, kas bi­jo pi­to­no al­bi­no­so, oran­ži­nio ku­ku­rū­zi­nio žal­čio ar žvy­nuo­tos, barz­do­tos igua­nos, Chea Ra­ty kvie­čia į pir­mą­ją Pnom­pe­ny­je rop­lių ka­vi­nę ir sa­ko, kad vie­nin­te­lis bū­das pa­gy­ti nuo rop­lių bai­mės yra iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su šiais gy­vū­nais.

Nusižiūrėjęs Kambodžos sostinėje išpopuliarėjusias kačių kavines, Chea Raty savo verslą pradėjo norėdamas pakeisti šiurpinančią driežų ir gyvačių reputaciją ir įtikinti roplių nemėgstančius žmones, kad jie jų tiesiog nesupranta. Klientai, siurbčiodami kavą su pienu roplių kompanijoje „juos pamils taip, kaip myliu aš“. Taip sakė 32 metų verslininkas, glostydamas žvynuotą iguanos kaklą.

Palei jo kavinės sienas išrikiuoti apšviesti terariumai su įvairiausio ilgio ir spalvų gyvatėmis. Kai kurie lankytojai neryžtingai dairosi, kiti elgiasi drąsiau. Įėjimo mokesčio nėra, tad lankytojai gali užsisakyti kavos ir paprašyti pasisėdėti su kokia nors draugiška gyvate.

Vieno jauno kliento užsisakyta šalta arbata iškart sudomino karališkąjį pitoną, kuris apsivijo gėrimą. Šalia moteris kikeno, pitonui albinosui nušliaužus jai nuo peties už kaklo, o netoliese ant stalo tupėjo iguana, švelniai glostoma vyriškio. Klientė Y Navim iš pradžių baiminosi kukurūzinio žalčio, kuris pasigautą grobį nužudo jį suspausdamas, bet jau netrukus jis ilsėjosi jai ant delno, kol ji siurbčiojo kavą. „Kavinė gana unikali, – sakė 22 metų mergina. – Kai kurių roplių niekada nebuvau mačiusi. Jie gražūs ir baisūs.“

Kritikams, manantiems, kad gyvūnus reikia palikti laukinėje gamtoje, Chea Raty sako, kad žmonių veisiami jo ropliai „ten neišgyventų“. Visi jo kavinėje laikomi gyvūnai yra importuoti iš Tailando. Verslas dar neįsibėgėjo, nes daug kas vis dar bijo gyvačių ir driežų. Tačiau Chea Raty džiaugiasi netikėta sėkme tarp moterų. „Jos užsideda pitonus ant kaklo, pasidaro asmenukių ir džiaugiasi“, – sakė jis.