Rokiškis Rabinovičius. Apie visokius vatnikų rinkimo portalus
Vėl at­si­da­rė kaž­koks vat­ni­kų są­ra­šų por­ta­las, kur kaž­kas su­gal­vo­jo su­re­gis­truo­ti juos. Ir ti­krus, ir ne­ti­krus, ir ką pa­puo­la, net ne­ži­nau, pa­gal ko­kius kri­te­ri­jus. At­si­da­rė, pa­skui gal vėl už­si­da­rys. Aš tie­siog gal­vo­ju, kad tu­rė­čiau par­ašy­ti apie tai, ką pats gal­vo­ju apie ši­to­kius por­ta­lus.

Taip, mums reikia kalbėti apie tai, kokią neapykantą, melą ir purvą skleidžia Kremlius. Ir kaip Kremlius panaudoja ir kai kuriuos aktyvistus, ir daugybę visokių feikinių Facebook paskyrų tos propagandos skleidimui. Problema yra ta, kad kalbėti reikia apgalvotai, o ne tiesiog pjaunantis su tais prikurtais feikais tokiais būdais, kokiais jie patys tai daro.

Problema yra ir tai, kad kai paskelbiami kažkokie sąrašai, kur kažkokiems realiems žmonėms užkabinamos vatnikų etiketės – blogo gali būti daug daug daugiau, nei gero. Netgi gali būti ir taip, kad gero nebus beveik nieko, o vat blogo – pakankamai daug.

Pakalbėkim apie tai, kas yra blogo:

Į kokius nors vatnikų sąrašus žmonės gali būti įtraukti pagal neaišku kokius kriterijus, kartais – ir visai nesąmoningus. Pvz., kas nors nepatenkintas valdžia – reiškia, kad vatnikas. Žinote, mane patį yra ne sykį vatniku vadinę kai kurie. Tai, kaip sakant, labą dieną.

Neteisingai įtraukti žmonės pasipiktina, nusprendžia, kad gerai būti vatnikais ir kad kaip tik vatnikai – tai tie, kas kovoja prieš blogumus. Ir ką turime tada? Ogi tik kovos prieš Kremliaus propagandą kompromitavimą.

Realūs vatnikai, kurie būna isteriški, reikalaujantys sau baisaus dėmesio – tiktai apsidžiaugia, kad jų kliedesius kažkas įvertino. Jie žvaigždėmis pasijunta. Patys realiausi vatiniai to kaip tik ir siekia – jų motyvacija dažnai būna dėmesys bet kokia kaina. Jie net apie chemtreilus pradeda kalbėti ir actą ima garinti, kad tik kažkas to dėmesio jiems duotų, net jei tas dėmesys – tai patyčios.

Kremliaus propaganda gauna progą rėkti, kad Lietuvoje sudarinėjami valdžiai nepritariančių sąrašai, o nekalti žmonės (įskaitant ir realius koloradus) yra nekaltai persekiojami. Ir Kremliaus propaganda tą tikrai išnaudoja.

Gilesnė problema yra propagandos ir kontrpropagandos procesai, kurie, darant vatnikų sąrašų portalus, labai lengvai gali būti pažeidžiami. Čia trumpai apie tuos procesus – jie visi yra paremti tuo, kad propagandos veikiami žmonės priverčiami jaustis aukomis:

Viktimizacija – propaganda, kur žmonės verčiami jaustis bejėgiais, negalinčiais nieko pakeisti, aukomis, kurias kiti tik terorizuoja. T.y., propagandos recipientas pastatomas į Aukos rolę.

Kontrpropaganda – parodyti žmonėms, kad jie nėra bejėgiai, kad jie gali daryti įtaką savo valstybėje. Parodyti, kad jie nėra aukos.

Poliarizacija – propaganda, kur žmonėms kalama į galvas, kad dėl visų bėdų kalta valdžia, ES, Lietuva kaip valstybė, NATO ir pan. – t.y., sukuriamas priešas, Persekiotojas, kuris kankina auką.

Kontrpropaganda – parodyti žmonėms, kad realias jų bėdas sukuria visgi ne valdžia, ir kad jie savo bėdas gali išspręsti, o valdžios veiksmus – įtakoti. T.y., kad menamas persekiotojas nieko jiems negali padaryti – jie netampa aukomis.

Verbavimas – propaganda, kur žmonėms kalama į galvas, kad Rusija, Kremlius, Putinas – tai gelbėtojai, kurie gali padėti. Čia dažnai panaudojama ir dirbtinė nostalgija SSRS. Sukuriamas gelbėtojas, kuris Auką išgelbės nuo Persekiotojo.

Kontrpropaganda – parodyti žmonėms, kad jie patys padėti sau gali geriau, kad Putinas ar pan. jiems nepadės, kad jiems yra meluojama, ir kad dabartinė situacija Lietuvoje – geresnė, nei sovietmečiu ar Rusijoje. T.y., parodyti, kad jie išties nėra aukos, o priešingai – juos bando paversti aukomis.

Drama – kai žmogaus galvoje persisuka ir jis ima tikėti, kad Putinas/Kremlius turi galią, kad Rusija gali čia Lietuvoje viską pakeisti, kad Lietuvą užims ir pan. – šiame etape žmogus tampa realiu vatniku, kovojančiu prieš valstybę ir už Lietuvos okupavimą. T.y., Aukos rolėje buvęs žmogus pats tampa Pereskiotoju.

Visais kitais atvejais bet koks propagandos veikiamų žmonių persekiojimas tik didina žmonėms jausmą, kad jie yra bejėgės aukos.

Čia yra taikomos teisinės priemonės, pvz., patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamus veiksmus. Kai kurie veikėjai už tai ir gauna tyrimus.

Jei pasižiūrėsite į tą procesą ir paklausite, kur tokie vatnikų skelbimo portalai gali praversti – tai teoriškai nebent kažkur Dramos stadijoje. Visais kitais atvejais bet koks propagandos veikiamų žmonių persekiojimas tik didina žmonėms jausmą, kad jie yra bejėgės aukos. T.y., veikia priešingai, negu kad išties reiktų.

Jei tik į kokius nors vatnikų sąrašų portalus gali pakliūti bent kas nors, kas neperėjęs į Dramos stadiją – toks portalas tiesiogiai priverčia žmogų pasijusti auka (viktimizacijos stadija), sukuria vaizdą, kad valdžia ar dar kažkas persekioja (poliarizacijos stadija) ir stumteli link realių vatnikų, koloradų ir kremlinų (verbavimo stadija). T.y., šitai suveikia kaip propagandai tarnaujantis įrankis.

Tiesą sakant, jei aš būčiau koks nors Kremliaus veikėjas, tai tyčia užsakyčiau kam nors sukurti tokį vatnikų sąrašų portalą, į kurį imčiau traukti šimtus ar tūkstančius žmonių, kurie jaučiasi blogiau, nepatenkinti valdžia.

Kadangi aš nežinau, kas ten per to vatnikų sąrašų portalo kūrėjai, aš negaliu perduoti jiems paaiškinimų tiesiogiai. Bet tikiuosi, kad kažkas perduos.

Žinote, jei jau norisi kurti kažką tokio – tai geriau tiesiog ne įvardinti kažką etiketėmis, o rodyti žmonėms šlykščiausios rūšies, melagingiausią, neapykantos pilną propagandą – tam, kad kiti suprastų, ką išties Kremlius daro, kokį organizuotą smegenų plovimą ir smurto skatinimą jie vykdo.