Pirmasis istorijoje kandidato į prezidentus Vacio Maslionkos interviu!
Va­cys ­Mas­lion­ka – ge­rai ži­no­mas so­cia­li­nių tink­lų vei­kė­jas, iš­gar­sė­jęs in­ter­ne­te s­kel­bia­mais ap­sa­ky­mais apie sa­vo jau­nys­tę, drau­gus, mo­te­ris, trak­to­rius ir­ a­riel­ką. Šie­met Va­cys Mas­lion­ka ap­sisp­ren­dė siek­ti dar dau­giau – jis pra­ne­šė, kad kan­di­da­tuos į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pre­zi­den­tus ir jau pra­dė­jo ak­ty­vią rin­ki­mi­nę kam­pa­ni­ją. LŽ skai­ty­to­jams pa­tei­kia­me pir­mą­jį is­to­ri­jo­je in­ter­viu su Va­ciu Mas­lion­ka­ a­pie ak­tua­li­jas, Lie­tu­vos prob­le­mas, li­te­ra­tū­rą bei ar­tė­jan­čius pre­zi­den­to ­rin­ki­mus.

– Esate Nacionalinės Naminės Arielkos Varytojų Asociacijos (NNAVA) prezidentas, kandidatas į Prezidentus, traktorių entuziastas bei rašytojas, žodžiu – žinomas visuomenininkas. Kaip tvarkotės su per kelerius metus staiga išaugusiu visuomenės dėmesiu?

Kaip ten bus su virtualaus litrakoino kūrimu, dabar tiksliai atsakyti negaliu. Tą klausimą po inauguracijos nagrinėsiu su savo patarėjais.

– Kai dabar išvardinot visas tas mano veiklas, pats kažkaip susimąsčiau, kad tapau be galo užimtu žmogumi. O jei prie viso to dar pridėsim faktą, jog laiks nuo laiko vis dar užsiimu smulkiu ūkininkavimu, arielkos varymu (visos NNAVA vardu nuoširdus ačiū Sveikatos apsaugos ministrui už atgaivintą biznį) ir lengvom pijokystėm, tada jau ir pats pradedu stebėtis, kaip aš čia viską spėju. O su išaugusiu visuomenės dėmesiu kol kas lyg ir pavyksta susitvarkyti. Su savo gerbėjais ir būsimais rinkėjais dažniausia bendrauju internetų arba butelio pagalba, į televizijas nelendu (turėjau keletą kvietimų į laidas, bet pasiutusiai bijau filmavimo kamerų), tad beveik nenutinka taip, jog gatvėj apstotų autografų ir selfių prašytojai.

– Kokie yra jūsų rinkiminės penkmečio programos kertiniai akmenys?

– Tapęs prezidentu nesiruošiu kaip koks švancas sėdėti rankų susidėjęs. Praėjus kokioms dviems – trims savaitėms po inauguracijos imsiuos darbų – pirmiausia griebsiuosi draudimų vajaus stabdymo ir atšauksiu visus kvailus apribojimus, kuriuos iki 2019 metų dar spės priimti šita valdžia.

Kitas svarbus klausimas – naminės arielkos legalizavimas. Aiškaus ir galutinio legalizavimo modelio dar nesu nusimatęs, bet, idant graži idėja neišvirstų į by..ienę, manau, pradžioje būtų galima remtis kad ir Vengrijos pavyzdžiu. Ten nuo 2010 metų kiekvienas asmuo savo šeimos reikmėms specialiose bendruomenės varyklose legaliai gali išsivaryti 50 litrų palinkos – vaisinės naminės degtinės. Aišku, dėl litrų skaičiaus dar reikėtų diskutuoti, kaip ir dėl to, kam turėtų būti pavaldžios tos varyklos. Asmeniškai aš laikausi pozicijos, kad jas tiesiogiai turėtų kontroliuoti prezidentūra.

Kitų programos punktų kol kas detaliau nenorėčiau atskleisti, nes bijau, kad idėjų stokojantys kiti kandidatai juos gali tiesiog nusirašyti. Tačiau galiu užtikrinti, kad mano programa pirmiausia orientuota į paprastą žmogų, į jo gyvenimo gerinimą.

Man už nugaros nestovi jokie bankininkų ar politikų klanai, tad galiu drąsiai pasakyti, kad krisiu kryžiumi už paprastą žmogų!

– Kurį konkurentą prezidento rinkimuose iš dar nepasiskelbusių, bet numanomų, laikote rimčiausiu?

– Girdėjau, jog tiek Seimas, tiek premjeras yra nusiteikę atverti galimybę dalyvauti rinkimuose ekscelencijai Rolandui Paksui. Jei tai tiesa, jei ekscelencija dalyvaus, tada be jokios abejonės – jis rimčiausias konkurentas.

Įsivaizduokite – po metų prezidento rinkimuose ginklus suremia lakūnas ir traktorininkas. Padanges sparnais raižantis sakalas ir žemę plūgu raikantis jos sūnus. JAK-50 prieš MTZ-50. Akrobatinio skraidymo asas, vienintelis Lietuvoje nuskridęs nuo aukščiausio posto, prieš figūrinio vairavimo virtuozą, ne kartą išsklendusį iš traktoriaus veidu į dirvą.

Jums irgi per nugarą pasipylė šiurpai vien nuo tokios minties? Sakykit ką norit, bet ateinantys metai nusimato be galo įdomūs.

– Visi šiomis dienomis tik ir kalba apie regionų atgaivinimą. Ar tapęs prezidentu jūs išvalysite jūsų gimtinėje esantį Žerbuvos ežerą?

– Pirmiausia aš norėčiau paklausti ankstesnių valdžių – kokio, atsiprašant velnio (patys suprantat, kad ne tą žodį norėjau pavartot) tuos regionus reikėjo nuvaryti taip, kad dabar juos reikia gaivinti? Kalbėt visi gudrūs, bet realių darbų nėra. Todėl tapęs Prezidentu to reikalo be abejo imsiuosi.

Tiesa, dėl Žerbuvos valymo abejoju. Matote, toje vietovėje vienas iš NNAVA narių sėkmingai užsiima amatu ir bijau, kad prasidėję darbai, judėjimas, galėtų turėti tam neigiamos įtakos (bet jau iki tol, kol amatas bus legalizuotas).

Užtat turiu konkrečių planų dėl kitų ežerų. Pavyzdžiui, Bridvaišio ežeras galėtų tapti dar didesniu poilsiautojų traukos objektu, jei tik prie jo būtų teikiamos lankytojams patrauklios paslaugos. Ar jūs kada nors besidegindama prie to ežero girdėjot, jog koks nors vaikinukas pasiūlytų karštų čeburėkų ar šalto alaus? Ar girdėjot kada kažkur netoliese iš visos širdies dainuojančią Vitaliją Katunskytę? Arba kada nors sulaukėt pasiūlymo už dešimt eurų nusifotografuot su juokingai aprengta, tegu truputį ir paliegusia beždžione? Ne? Aš irgi ne. O juk, pripažinkit, taip norėtųsi! Va šita linkme ir planuoju dirbti. Aišku, jums gali kilti klausimas, ar tikrai Prezidentui reikia rūpintis čeburėkais paežerėse. Atsakau – taip, reikia!

Prezidentas ir kita valdžia turi rūpintis viskuo! Ir puikiu pavyzdžiu čia yra dabartinis Seimas. Ilgai blaškęsis beprasmybės ir rietienų jūroje jis pagaliau ėmėsi rimtų darbų – paskelbė karą guminėms birkoms ir ne vietoje sudėtiems varpainiams. Gal su kai kuriais mūsų valdžios sprendimais ir nesutinku, bet šį karą tikrai sveikinu. Nes su guminėm birkom prasidėjusi visuomenė anksčiau ar vėliau nusivažiuos iki nealkoholinės degtinės ir kitų absurdų.

– Gal Šedbarai galėtų tapti nauju Silicio slėniu?

– Ko gero galėtų. Bet norint kad taip nutiktų, reikia visiems kartu kryptingai dirbti. Reikia ir kaimynų palaikymo. Dabar gi kol kas visi kas sau. Pavyzdžiui, kad ir kaimyninis Radviliškio rajonas – užsibrėžė nuo Šiaulėnų link Šedbarų ir Tytuvėnų vedantį kelią paversti rekordininku – daugiausia duobių ir lopų turinčiu keliu Europoje o gal ir net pasaulyje. Aišku, tikslas gražus, su meniniu polėkiu. Bet va Šedbarams, kaip būsimam Silicio slėniui, sutikite, trukdo...

Su ponu Donaldu kol kas dar nesu asmeniškai pažįstamas. Tiesa, jam laimėjus rinkimus pasveikinau asmenine žinute per socialinį tinklą, pakviečiau apsilankyti Tytuvėnuose. Atsakymo kol kas nesulaukiau, bet vilties neprarandu.

– Ką manote apie naujos lietuviškos kriptovaliutos – litrakoino įkūrimą? Ar tai padėtų sustiprinti šalies pozicijas tarptautinėje finansų rinkoje?

– Prisipažinsiu, nepasitikiu tomis virtualiomis valiutomis. Aš – senosios kartos atstovas, vertinu laiko patikrintas atsiskaitymo formas – puslitrį, litrą. Bet jokį ten koiną. Finansų rinkoje ta senoji valiuta pozicijų gal ir nesustiprina, bet užtat kiekvienam puikiai suprantama ir lengvai konvertuojama. Kaip ten bus su virtualaus litrakoino kūrimu, dabar tiksliai atsakyti negaliu. Tą klausimą po inauguracijos nagrinėsiu su savo patarėjais.

Matote, tapęs prezidentu surinksiu tvirtą profesionalų (tikrų profesionalų, o ne šiaip atsitiktinių terlių) komandą, tad garantuoju, jog klausimas bus išspręstas kuo geriausiai. Premjeras neseniai bėdavojosi, kad sėkmingi žmonės nenori į politiką. Na, nežinau ką ir pasakyti... Matyt buvo tuščiai kalbama. Kai kalbama remiantis argumentais, įmanoma viskas. Pavyzdžiui, aš sutariau su buvusia finansų ministre Ingrida Šimonyte, jog 2019-ais ji prisijungs prie mano komandos ir taps Prezidentūros bufetava.

– Ką manote apie bambalių politiką – drausti ar nedrausti?

– Tai kad tikrieji bambaliai jau seniai beširdiškai išžudyti. Nežinau, ar pamenate laikus, kai dar būdavo galima į svečius nueit nešinam dviejų ar netgi penkių litrų bambaliu. Patogu būdavo. Ir tie bambaliai ūkyje puikiai susigadydavo – tai kokiam nukvankintam kurui susipilt, tai paukščių ar kurmių baidyklėms padaryti. Dabar gi likę tik bambaliukai. Paskutiniu metu kaip šūdas vamzdžiais pasipylė puolimas ir prieš juos. Esą ir juos reikia uždrausti. Kaip arielkos varytojas tokį žingsnį sveikinu. Kaip alaus mėgėjas – ne.

Dabar apkabą sudaro šeši bambaliukai. Tai kiek paskui, po uždraudimo ją sudarys? Dvylika? Ir sakykit dabar man, kaip tokią apkabą žmogui reikės neštis?

– Koks jūsų požiūris į Jungtinių Valstijų prezidentą Donaldą Trumpą, jo politiką ir abstinenciją?

– Su ponu Donaldu kol kas dar nesu asmeniškai pažįstamas. Tiesa, jam laimėjus rinkimus pasveikinau asmenine žinute per socialinį tinklą, pakviečiau apsilankyti Tytuvėnuose. Atsakymo kol kas nesulaukiau, bet vilties neprarandu. Jo politiką vis dar vertinu su tam tikru nerimu. Ir labiausiai mane neramina būtent tas abstinencijos faktas. Savo šalyje turime keistų, abstinencijos sukeltų idėjų ir politinių sprendimų pavyzdžių, tad ir pono Donaldo atveju kol kas esu truputį atsargus.

Vacio Maslionkos profilio nuotrauka socialiniame tinkle "Facebook"

– Ką manote apie tuštėjantį Lietuvos kaimą? Ar daug Jūsų pažįstamų vairuoja traktorius Londoniškėse?

– Čia tinka tik vienas žodis – liūdna. Ku...viškai liūdna. Žinokit, pastebiu, kad išgert dar yra su kuo, bet susėdus padiskutuoti apie literatūrą, muziką ar kitą meną kartais ir nebepavyksta... Antai perskaičiau neseniai ponios Gretos Kildišienės knygą „Atvirai“. Norėjau su kuo nors aptarti, pasidalint įspūdžiais. Bet pažįstamų tarpe neradau pašnekovo – belikę tik „TV pagalbos“ žiūrovai ir dalyviai. O žmonių, su kuriais galėtum pašnekėt apie aukštąją literatūra, nebėra. Išvažiavę į miestus arba anglijas...

– Tiek jūs, tiek Seimo pirmininkas turite bendrą praeitį – dirbote Budraičiuose. Gal turite kokių bendrų atsiminimų? Kaip dabar vertinate Seimo pirmininką?

– Taip, tiesa, šis faktas tikrai mus sieja. Ir tų bendrų atsiminimų gal ir turiu. Bet, žinote... Man gėda dėl Seimo pirmininko. Ir skirtingai nei jam, gėda ne vieną vakarą, o gėda ilgai. Tad gal šį sykį ir tais prisiminimais nepasidalinsiu. Gal kada nors papasakosiu internete. Jei gėda praeis.

– Budraičių apylinkės visada garsėjo ne tik puikiais žmonėmis, bet ir Medelyno obuoliais bei serbentais, kuriame puikūs žmonės mėgdavo rudenį apsilankyti ir prisirinkti vaisių. Ar turite kokių vietos kalvadoso receptų ar kitų gerų gėrimų paslapčių?

– O taip... buvo laikai... Net širdis suvirpa ir seilė iki bambos nutįsta prisiminus. Ir tų receptų yra. Bet va, negaliu pasidalint, nes tada visą puslapį gausit išplėšti. Liūdna dėl to. Bet noriu priminti, kad tokia absurdiška situacija ilgai nebesitęs.

– 1948 metų kovo 20 dieną buvo priimtas nutarimas dėl kolūkių organizavimo Lietuvoje. Kaip Naminės Arielkos Varytojų Asociacija paminėjo šią sukaktį?

– Darbingai, kukliai. Šiemet ši proga sutapo su pasiruošimu Velykoms. Užsakymų gausa lėmė, kad smarkiai švęsti nebuvo kada, tad buvo apsiribota kukliu poros dienų trukmės minėjimu ir nedidelėmis vietinės reikšmės muštynėmis.

– Sovietmečiu buvote aktyvus visuomeninis veikėjas. Ar jūsų neverbavo KGB? Gal turėjote kitokių santykių?

– A byb... biesas žino. Gal ir buvo tų bandymų verbuoti... Bet arba aš jų nesupratau, arba buvau jiems atsparus. Būdavo, kad kažką kalbėdavo man ten, bet žinot... Jaunas buvau, tad jei tos kalbos ne apie traktorius, arielką ir mergas, tai kažkaip ir neimdavau jų į galvą. O dėl tų kitokių santykių – ne, jų nebuvo. Santykiaudavau tik su damomis.

– Esate gana populiarus literatas – socialiniuose tinkluose publikuojami jūsų atsiminimai sulaukia didelio dėmesio, gerbėjų skaičius nuolat auga. Koks buvo pirmasis Tamstos sąlytis su literatūra, gal rašytojo amato teko kur intensyviau mokytis?

– Ačiū jums už gražius žodžius ir įvertinimą. Norėtųsi tais atsiminimais, tais savo išgyvenimais su skaitytojais pasidalinti dažniau. Bet, deja, užimtumas ir pomėgiai neleidžia to padaryt. O dėl to pirmojo sąlyčio su literatūra... Ko gero, sakyčiau, viskas prasidėjo nuo žurnalo „Nemunas“. Teisybę sakant, pirkdavau jį dėl nuogų moterų nuotraukų. Bet jas peržiūrėjęs, išsikarpęs ir susisegęs į albumą po truputį ėmiau skaitinėti ir likusius sveikus puslapius. Taip ir atradau literatūros pasaulį.

– Pats esate kultūrininkas – ne vien rašote, atsiminimuose pranešėte, kad teko dalyvauti ir teatro veikloje. Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Meniškos sielos žmogus įkvėpimą suranda daugybėje pačių įvairiausių dalykų. Rytinis paukštelių čiulbėjimas, medžių ošimas, viena kita čierkelė, šviežiai suartos žemės kvapas, traktoriaus burbimas, prasukamo bambaliuko atodūsis, ką tik iškeptas, dar garuojantis karvašūdis, vištų kudakavimas, rūkytų šprotų dėžutė, dyzeliu aplietos kelnės, gandro kalenimas – visi šitokie gražūs kasdienybės momentėliai staiga netikėtai gali tapti įkvėpimo šaltiniu. Reikia tik pagauti tinkamą akimirką... Nors ne, palaukit. Dėl gandro kalenimo gal ir netiesą pasakiau. Nebeįkvepia jis pastaruoju metu. Nežinau kodėl.

– Galbūt planuojate savo atsiminimus įamžinti ir popieriniu formatu?

– Prisipažinsiu, tokio klausimo sulaukiu gana dažnai. Ir kiekvieną kartą atsakau, kad kada nors atsiminimus tikrai išguldysiu ant popieriaus. Tik iki šiol kol kas vis nesiryžtu. Vis abejoju ar pavyktų rasti leidyklą, kuri imtųsi leisti mano pasakojimus neišbraukytus. O jei ir išleis, bijau kad nenutiktų taip, kaip nutiko su pono A. Užkalnio „Grand šou“ – kad pasitarus su teisininkais netektų atšaukti. Bet va pastaruoju metu, žinokit, vis dažniau pagaunu save galvojant, kad visgi reikėtų vieną dieną atidėt visas pašalines veiklas į šoną, pasiimti kokį viedrą arielkos, po bačkutę pakruojietiško bei pasvalietiško alaus ir atsiduoti rašymui. Bukovskis taip parašė „Paštą“. Tad gal ir man pavyktų atsiminimus į popierių suguldyti. Šiaip ar taip, iki prezidento rinkimų būtų gerai suspėt tą padaryti, nes paskui gali nelikt laiko...