Pavakario skaitiniai. Bondiada – šiuolaikinis mitas
Iš­trau­ka iš kny­gos „Džeim­sas Bon­das. Mi­tas ir po­li­ti­ka“ (Nau­ja­sis Ži­di­nys-Ai­dai, 2017):

– Mano vardas Feliksas Leiteris, – tarė amerikietis. – Malonu susipažinti.

– Aš Bondas. Džeimsas Bondas.

– O taip, – tarė pašnekovas, – o dabar pagalvokime, kuo galėtume šią pažintį atšvesti?

Bondas užsakė Leiteriui „Haig-and-Haig“ viskio su ledukais ir įdėmiai pažvelgė į barmeną.

– Sausą martinį, – tarė jis. – Vieną. Gilioje kokteilio taurėje.

– Taip, pone.

– Minutėlę. Trys dalys „Gordon‘s“ džino, viena dalis degtinės, pusė dalies „Kina Lillet“. Gerai suplakite, kad gėrimas taptų šaltas kaip ledas ir pridėkite ploną griežinėlį citrinos žievelės. Ar supratote?

– Žinoma, pone, – atrodė, kad barmenui patiko Bondo mintis.

Pacituotas dialogas daugmaž aprėpia tai, ką galima būtų pavadinti Džeimso Bondo įvaizdžiu šiuolaikinėje visuomenėje. Vos tik nuskamba garsusis prisistatymas ir paprašoma martinį primenančio kokteilio, Bondą atpažįsta net tie, kurie neskaitė Iano Flemingo (1908–1964) romanų ir nežiūrėjo bondiados filmų. Tiesą sakant, atpažįsta net tie, kurie neskaitė ir nežiūrėjo tyčia, pabrėžtinai. Šiandien nuo Bondo jau niekaip nepabėgsi.

Reikia pasakyti, kad tai iš tikrųjų ir buvo pirmasis Bondo prisistatymas pasauliui. Dialogas nuskamba Casino Royale (Rojalio kazino, 1953) – pirmojo romano apie Bondą – pradžioje. Amžininkų liudijimu, pomėgis nurodinėti barmenams, kaip gaminti martinį (vėlesniame romane Diamonds Are Forever (Deimantai amžiams, 1956) tai supaprastinta iki varianto „suplaktą, nesumaišytą“, kurį galutinai įtvirtino filmų Bondas), buvęs būdingas pačiam Flemingui. Kaip šio kokteilio mėgėjas Flemingas, žinoma, puikiai suprato, į kokią ilgą ir rafinuotą diskusiją jis įvelia savo herojų.

Pats žodis „martinis“ gali reikšti vieną iš dviejų: džino (degtinės) ir sauso vermuto kokteilį arba vermuto markę. Abu dalykai atsirado labai panašiu metu, XIX a. antroje pusėje. Vermutas buvo pavadintas vieno jį gaminusios kompanijos įkūrėjų Alessandro Martini pavarde. Sunkiau paaiškinti kokteilio pavadinimo kilmę. Akivaizdžiai besiperšančios versijos, kad kokteilis pradėtas taip vadinti augant vermuto „Martini“ populiarumui, niekam nepavyko įrodyti, todėl visada galima manyti kitaip.

Iki pat mūsų dienų martinis išlaikė labai tvirtas pozicijas JAV, nors Europoje kokteilio sėkmė buvo labiau permaininga. Vis dėlto po daugiau nei šimtmečio istorijos martinis tapo labai svarbia šiuolaikinės Vakarų kultūros dalimi. Tai ritualas, reikšme neabejotinai prilygstantis, pavyzdžiui, japoniškam arbatos gėrimui. Tad nenuostabu, kad kartu su ritualo praktika vystėsi ir vis labiau jį apgaubianti teorija, tokia lyg ir martiniosofija.

Šioje srityje diskutuojama dėl dviejų esminių klausimų: teisingo džino ir sauso vermuto santykio kokteilyje bei teisingo komponentų sujungimo būdo (plakimas prieš maišymą – tik menka šios diskusijos dalis; esama, pavyzdžiui, įsitikinimo, kad teisingiausia iš pradžių supilti vermutą, juo „padengti“ ledukus, tuomet vermutą išpilti, įpilti džiną, pamaišyti, gražinti vermutą, leisti „nusistovėti“ ir t. t.).

Džino ir vermuto santykį iš dalies keitė pati istorija. Pradėtas maišyti santykiu 1:1, martinis nuolat stiprėjo. Kai Flemingas gėrė ir rašė, jo pateikiamas santykis 8:1 buvo daugmaž vidutiniškas. Jau tuo metu kai kurie radikalai tvirtino, kad teisingiausias martinis maišomas santykiu 15:1. Šiandien dažnai populiaru manyti, kad gaminant martinį pakanka ant ledukų užpilti džino ar degtinės ir su šiuo mišiniu praeiti pro atsuktą (ar net užsuktą) sauso vermuto butelį.

Tiesa, dar vienas svarbus martiniosofinis klausimas yra teisingi priedai. Dalis puristų mano, kad tik alyvuoge papuoštas gėrimas gali vadintis martiniu, nes, pavyzdžiui, papuošus marinuotu svogūnėliu, jam suteikiamas kitas pavadinimas. Plonai nulupta ir susisukusi citrinos žievelė, tikima, taip pat gali radikaliai pakeisti kokteilio skonį ir sampratą.

Visa tai turint galvoje, akivaizdu, kad Flemingas barmeno rankomis ir Bondo lūpomis sumaišė tokį ne visai martinį. Džinas ir degtinė viename kokteilyje nėra įprastas derinys. Be to, „Kina Lillet“ nėra griežtąja prasme vermutas. Šis gėrimas priklauso tai pačiai vadinamųjų aperityvinių vynų klasei, bet šie vynai tarpusavyje skiriasi prieskoniais ir kitokiais priedais. Dėl to visai pagrįstai tame pat romane Bondas prisiskiria sau naujo kokteilio autorystę ir pagaliau pavadina jį „Vesper“ – merginos, kurią nelaimingai įsimyli, garbei. Tikri kokteilių ekspertai ir dabar skiria ypatingą martinio porūšį – „Vesper“.

Svarbu visai ne tai, ar iš tikrųjų martinis „Vesper“ kuo nors skiriasi nuo bet kurio kito martinio. Svarbu tai, kad sukurdamas naują martinio versiją, Bondas savotiškai „nusavino“ patį kokteilį. Nuo tada martinis tapo neatskiriamas nuo Bondo, o Bondas – nuo martinio. Taip agentas 007 tvirtai įkėlė koją į Vakarų kultūrą.

Martinio istorija įtikinamai iliustruoja, kad atsakyti į klausimą, kodėl Bondas tapo ne šiaip populiariu personažu, o tikra kultūros dalimi, yra ir paprasta, ir sudėtinga. Bondas suaugo su Vakarais todėl, kad pats yra visomis prasmėmis vakarietis – tai labai paprasta. Sudėtingiau paaiškinti, kokių prasmių turi „vakariečio“ sąvoka ir ką konkrečiai reiškia tokiam būti.

Jei norime iš tikrųjų pamatyti „visą paveikslą“, turime iš šalies pažvelgti ne tik į Bondo epą, bet ir į pačią savo epochą. Tik taip suvoksime tikrąjį herojaus ir jį pagimdžiusio pasaulio ryšį. Todėl savo studiją drįstu vadinti mitologine, pasakojimą apie Bondą atpažindamas kaip šiuolaikinį mitą.

Mitas yra tiksliausias ir kartu neutraliausias terminas bondiadai pavadinti. Savo originalia forma (gr. mythos) šis žodis reiškia tik pasakojimą. Bet šiandien jau aiškiai juntame, kad tai išskirtinė pasakojimo forma, toli pranokstanti pasakėčią ar pasaką „su moralu“. Mitas yra, galima sakyti, pasaka ir moralas viename. Jei pasakoje galime aiškiai atskirti pasakojimą (pasaka) ir iš jo plaukiančias išvadas (moralas), tai itin intensyvus mito vientisumas priešinasi net tokiam skaidymui. Todėl negalima sakyti, kad mitas „pamoko“. Čia veikiau tiktų žodis „nušviečia“, mitas yra tarsi radioaktyvus blyksnis – nepastebimas, nepajuntamas, bet išryškinantis daugybę dalykų vienu metu. Kaip visiškai tiksliai įvertino Ernstas Cassireris, savo ruožtu pasiremdamas Imanuelio Kanto Grynojo proto kritika, mitas yra viena iš „daugialypumo sintezės“ (Synthesis des Mannigfaltigen) formų.

Kaip ir pats žmogus, ši epocha prieštaringa, pilna tik jai būdingų įtampų, diskusijų, konfliktų ir problemų. Bondas mums yra vienu metu ir tos epochos šauklys, ir mūsų pačių vedlys per ją.

Ir daugialypumas, ir sintezė čia vienodai svarbūs. Mitas tik atrodo paprastas pasakojimas. Nesudėtingas, dažnai schematiškas (Bondo atveju tai labai tiksliai įžvelgė Eco) mito siužetas slepia ištisą politinį ir religinį pasaulėvaizdį. Sunku nesutikti su Friedrichu Schellingu, laikiusiu mitą ypatinga gyvenimo forma. Iš visų žmogiško pasakojimo rūšių mitas turbūt labiausiai priartėja prie to, ką tikintieji laiko Dievo kūryba: pasakojimo, suteikiančio gyvybę. Juk tiek, kiek žmogiškam kūrėjui tai apskritai pasiekiama, Džeimsas Bondas jau turi kūną ir gyvena tarp mūsų.

Šis personažas yra giliai įsiskverbęs į visą mūsų gyvenimą, į tai, ką vadiname kasdienybe. Agentas 007 yra susitapatinęs su mūsų gyvenimo būdu, humoru ir pačiu mūsų mąstymu labai panašiai, kaip jis yra nusavinęs martinį. Net tie, kurie specialiai nesidomi Bondu, dažnai mato pasaulį, taip sakant, jo akimis (arba Bondas mato pasaulį jų akimis).

Taip pažvelgus į Flemingo kūrybą, pradeda ryškėti ir aiškėti kai kurios keistos detalės. Visų pirma, Flemingo prisipažinimas, kad savo personažui jis ieškojo kuo „pilkesnio“ vardo. Vardo, kuris neužgožtų ir nieko nereikštų. Šį prisipažinimą anuo metu nustelbė ta pačia proga Flemingo papasakota linksma istorija: Bondo vardą jis nurašęs nuo lentynoje stovėjusios knygos apie paukščius. Kai Bondas pakankamai išgarsėjo, ornitologas Jamesas Bondas susisiekė su Flemingu ir net apsilankė pas jį svečiuose.

Bet pažvelgę į Bondą kaip į mitą, turėtume prie vardo grįžti ir šiek tiek ten stabtelėti. Bondas yra labai paradoksali figūra. Jis atrodo nepaprastai išraiškingas, bet iš tikrųjų turi tik du išskirtinius bruožus: yra žmogus ir vyras. Turbūt nebus klaidinga sakyti, kad Bondas yra tai, ką vakarietis vyras nori matyti (ir dažnai mato) savyje, o moteris – vyre. O iki tam tikros ribos Bondo savybės (antai ryžtas išgyventi) yra apskritai belytės, būdingos kiekvienam Vakarų žmogui.

Būtent tai ir išreiškia „pilkas“ vardas, po kuriuo gali slėptis bet kuris ir bet koks vyras. Tik svarbu pažymėti, kad Bondas yra veikiau ne „bet kuris“, o „kiekvienas“. Jo sėkmės paslaptis ta, kad Flemingui pavyko literatūroje pavaizduoti (vėliau kine tai labai sėkmingai pakartota) svarbiausią šiuolaikinių Vakarų politikos ir kultūros idėją – žmogų. Galima būtų sakyti, žmogaus koncentratą. Konkretų, bet kartu visa apimantį – tikrą priešingybę daugeliui žmonių svetimai žmonijos abstrakcijai.

Tai Flemingas padarė sukurdamas slaptojo agento mitą. Čia reikia prisiminti kitą legendinę istoriją. Antrojo pasaulinio karo metu Flemingas tarnavo kartu su kitu žinomu britų rašytoju – Robertu Harlingu (jie susipažino prieš karą ir buvo draugai visą gyvenimą). Kartą, besidalijant kareivišką maistą kažkurioje Europos pakelėje, Harlingas paklausė Flemingo, ką šis darysiąs karui pasibaigus. „Parašysiu šnipų istoriją, kuri užbaigs visas šnipų istorijas“, – nuo šio atsakymo Harlingas vos nepaspringo kiaulienos konservais.

Verta kiek įsigilinti į tiksliai neišverčiamą anglišką formuluotę to end all spy stories. Jos tikroji reikšmė maždaug tokia: po Flemingo šnipų istorijos kitos šnipų istorijos taps nebeįmanomos. Joms nebeliks vietos, nes Flemingo šnipų istorija bus visa apimanti, apie šnipus bus galima pasakoti tik kuriant santykį (palankų ar priešišką) su Flemingo versija, bet ne ją ignoruojant.

Ši stebėtinai tiksli slaptojo agento mito gimimo nuojauta visiškai išsipildė Bondo romanuose. Bondas iššaukė labai įvairių reakcijų. Jis daugybę kartų buvo parodijuojamas. Kai kurie autoriai (visų pirma, žymusis Johnas Le Carrè) aktyviai siekė Bondui pasipriešinti ir kūrė „antibondiškus“ šnipus. Bet ignoruoti Bondo tapo neįmanoma. Kiekvienas literatūros ar kino šnipas privalėjo ir tebeprivalo būti su juo palygintas, ką ir kalbėti apie tai, kad su juo dažnai lyginami ir tikri šnipai.

Bondas yra pototalitarinis, net poideologinis herojus. Jo nuotykiai mums atskleidžia epochą, kurios pradžią buvo galima aiškiai pajusti po Antrojo pasaulinio karo, bet kuri tik dabar iš tikrųjų pradeda ryškėti visomis spalvomis. Tai konkretaus žmogaus ir jo orumo triumfo Europoje ir visuose Vakaruose epocha, kaip ją neseniai tiksliai nusakė popiežius Pranciškus.

Kaip ir pats žmogus, ši epocha prieštaringa, pilna tik jai būdingų įtampų, diskusijų, konfliktų ir problemų. Bondas mums yra vienu metu ir tos epochos šauklys, ir mūsų pačių vedlys per ją.

Norinčius daugiau sužinoti apie Bondiadą ir pritaikyti tai savo gyvenime, versle ar kitoje veikloje „Lietuvos žinios“ kviečia į seminarą „Slaptojo agento kelias. Kaip Džeimso Bondo mitas motyvuoja pokyčiams?“ Paskaitos tikslas – vadovams ir darbuotojams atverti naujas motyvacijos pokyčiams galimybes. Pasitelkiant populiarų Džeimso Bondo mitą naujoje šviesoje pažvelgiama į organizacijos pokyčius išgyvenantį žmogų.

Seminare sužinosite:

– Kad Džeimso Bondo mitas atskleidžia dvi pagrindines motyvacijos pokyčiui formas: asmeninę misiją ir kvietimą į nuotykį.

– Kodėl asmeninė misija turi būti dominuojanti motyvacija tarp pokyčio valdymo komandos narių.

– Kaip kintančioje organizacijoje tvyrančią nežinomybės atmosferą paversti stiprybe pokyčio komunikacijoje išryškinant kvietimo į nuotykį elementą

Lektorius: Bernardas Gailius – politikos apžvalgininkas, lektorius ir saviraiškos konsultantas, knygų „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ (2017) ir „Teisingas gyvenimas“ (2019) autorius.

Vieta: „Lietuvos žinių“ konferencijų salė, Vykinto g. 14, Vilnius

Laikas: 2019 m. kovo 14 d. 18:15 val.

Bilietus galite įsigyti ČIA