Nykstanti Aralo jūra tapo pagrindine miesto atrakcija
Ara­lo jū­ra ka­dai­se bu­vo ket­vir­tas pa­gal dy­dį eže­ras pa­sau­ly­je. Ta­čiau taip ne­bė­ra, nes šis van­dens tel­ki­nys spar­čiai sen­ka. Par­odok­sa­lu, bet bū­tent tai pa­sta­rai­siais me­tais pa­dė­jo su­kles­tė­ti bu­vu­sio Uz­be­kis­ta­no uos­ta­mies­čio Mui­na­ko tu­riz­mui. Apie tai ra­šo lei­di­nys „The New York Ti­mes“.

Pasak Vadimo Sokolovo, kuris vadovauja tarptautiniam fondui, siekiančiam išsaugoti Aralo jūrą, daugelis nori savo akimis pamatyti, kaip atrodo ekologinė krizė. Kur anksčiau į uosto švyturį daužėsi bangos, dabar įsmigę į smėlį rūdija seniai pamiršti žvejybos laivai. Socialinio tinklo „Instagram“ vartotojai, besivaikantys kvapą gniaužiančių akimirkų, nori žūtbūt įsiamžinti šiose laivų kapinėse.

Anksčiau Muinake nebuvo viešbučio, o dabar jų – net trys. Čia taip pat pradėjo veikti interneto kavinė, o rugsėjo 14 dieną vietos valdžia organizavo elektroninės muzikos festivalį.

Miestas atsigauna

Po pasaulį keliaujančių į ketvirtą dešimtį įkopusių prancūzų porai Muinake netrūko emocijų. „Liūdna, nes prieš keletą metų čia dar buvo vandens, – sakė Poline. – Labai keista matyti stovinčius laivus vaiduoklius.“

Anksčiau Muinake nebuvo viešbučio, o dabar jų – net trys. Čia taip pat pradėjo veikti interneto kavinė, o rugsėjo 14 dieną vietos valdžia leido surengti nemokamą elektroninės muzikos festivalį. Aktyvistai taip siekė atkreipti pasaulio dėmesį į šią katastrofą ir vylėsi, kad galbūt ateityje renginys sulauks tokio populiarumo kaip Nevados dykumoje rengiamas meno festivalis „Burning Man“.

Jūra nuo uostamiesčio dabar nutolusi maždaug per 120 kilometrų. Taip sparčiai ji pabėgo vos per kelis dešimtmečius. Kai Uzbekistane buvo įjungta viena pagrindinių drėkinimo linijų, per vieną naktį jūra nuo miesto pasitraukė iškart 200 metrų.

Vienintelis priminimas, kad Muinakas kadaise buvo uostamiestis, yra kuklus vietos muziejus. Jame galima išvysti nostalgiškų nuotraukų ir tapybos darbų, kuriuose užfiksuota dar, regis, ne taip seniai krantus skalavusi Aralo jūra.

Prieš nusenkant šiam druskingam ežerui Muinake gyveno 25 tūkst. žmonių. Daugelis jų dirbo žvejybos laivuose arba konservų fabrike. Nykstantis vandens telkinys, savo plotu anksčiau prilygęs Airijai, ne tik užgesino vietos pramonę, bet ir sukėlė nemažai sveikatos problemų. Dėl druskingo smėlio ir dulkių, kylančių iš atsivėrusio dugno, padaugėjo sergančiųjų plaučių ir inkstų ligomis.

Maža to, vasaros regione tapo karštesnės, o žiemos – šaltesnės. Šį pavasarį audros, talžiusios šį nedidelį nebeveikiantį Muinako uostą, pribloškė net visko mačiusius vietos ekologus. Gyventojas Vladimiras pasakojo, kad buvo sunku ką nors įžiūrėti, oda pasidengė druska, o augmenija akimirksniu nudžiūvo. Gamta nepaliauna stebinti ir bausti aplaidžių žmonių.

Kultūrinė problema

Penkios Vidurinės Azijos valstybės prieš 25 metus įkūrė Tarptautinį fondą, skirtą Aralo jūrai tausoti. Tačiau jis nepadėjo išspręsti problemų.

Aralo jūros ir Amudarjos apsaugos sąjungos pirmininkas Jusupas Kamalovas priekaištavo, jog regiono ūkininkai augina netinkamas kultūras ir naudoja pasenusią drėkinimo sistemą, kuri išeikvoja labai daug vandens. „Ūkininkavimo požiūriu vis dar esame įstrigę sovietmetyje“, – pažymėjo jis.

Žmonės fotografuojasi ant laivų vaiduoklių, įstrigusių į smėlį.

Problemos šiame Vidurinės Azijos regione prasidėjo maždaug prieš 60 metų, kai tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas, nepaisydamas vietos sausringumo, nusprendė paversti Kazachstano, Uzbekistano ir Turkmėnistano dykumas dirbama žeme. Jis įsakė nukreipti ežerą maitinančių upių Amudarjos ir Syrdarjos vandenis aplinkinėms vietovėms drėkinti.

Klimato kaita taip pat lemia vandens trūkumą. Turkmėnistano ir Kirgizijos kalnų ledynai, maitinantys dvi minėtas upes, sparčiai tirpsta. Neseniai į Muinaką keliavę tarptautiniai ekspertai aiktelėjo, kai jų autobusas kirto tiltą per Amudarją. Jie išvydo plačią smėlio vagą, kuria tekėjo siauras vandens ruoželis.

Tiesa, pakeliui buvo matyti vandeniu užtvindytų ryžių laukų, nors Uzbekistano vyriausybė jau kurį laiką primygtinai ragina ūkininkus auginti augalus, kuriems reikia mažiau vandens. Nevyriausybinės organizacijos „Pasaulinė vandens partnerystė“ atstovas François Brikké piktinosi: „Galime savo akimis matyti priežastį. Absurdas. Visiškas absurdas čia auginti ryžius.“

Žirgai šuoliuoja želiančiu Aralo jūros dugnu.

V. Sokolovas savo ruožtu skundėsi, kad vietos valdžia ir ūkininkai visai negerbia pastangų tausoti gamtos išteklius. Tačiau, anot Uzbekistano parlamentinės frakcijos ekologinio judėjimo lyderio Borijaus Alichanovo, mėginimas keisti vandens vartojimo modelį kėsinasi į tradicijas. „Tai kultūrinė problema“, – nurodė jis.

Reikia didelių pinigų

2005 metais Kazachstanas pastatė Kokaralo užtvanką, kuri saugo vandens išteklius šiaurinėje ežero dalyje. Paskolą projektui suteikė Pasaulio bankas. Čia vandens lygis pradėjo kilti, imta sugauti daugiau žuvų.

Kazachstano miestas Aralas, esantis priešingoje Aralo jūros pusėje negu Muinakas, taip pat yra apleistas. Tačiau čia yra vilties atgaivinti uostą, mat ežero vanduo šiuo metu nutolęs „tik“ per 16 kilometrų. Anot pareigūnų, tai visai įmanoma, jeigu regiono gyventojai labiau tausos išteklius.

Turistai mirksta nusekusios jūros dugne atsiradusioje baloje.

Skaičiuojama, kad Aralo jūrai atgaivinti reikia keliolikos milijardų eurų. Tačiau tokios sumos nė viena Vidurinės Azijos valstybė negali sau leisti.

Pietinė Aralo dalis tebesenka, ir greičiau negu prognozuota – gilesnėse vietose apatinis vandens sluoksnis druskingesnis nei viršutinis, šie du sluoksniai nesimaišo. Dėl to saulė kaitina tik viršutinį sluoksnį, ir jis garuoja labai greitai.

„Šiuo metu pagrindinis tikslas – sušvelninti Aralo jūros nelaimės padarinius, – sakė B. Alichanovas. – Per šiuolaikinę žmonijos istoriją dar niekada nebuvo taip, kad priešais vienos kartos atstovų akis išnyktų visa jūra.“

2001 metais išdžiūvusio Aralo dugno teritorijoje, esančioje Kazachstane, buvo rasta kapavietė. Jai, kaip manoma, gali būti apie 600 metų. Teigiama, jog šis atradimas yra įrodymas, kad ežeras jau buvo kartą nusekęs, ir tai yra ciklinis reiškinys.