Neseniai atrastas Karavadžo darbas vertas bent 100 mln. eurų
Pa­veiks­las, ku­rio au­to­rys­tę eks­per­tai pri­ski­ria XVII am­žiaus ta­py­bos meis­trui Ka­ra­va­džui ir ku­ris, pa­sak par­da­vė­jų, ver­tas ma­žiau­siai 100 mln. eu­rų, bus par­duo­da­mas šią va­sa­rą.

Didelis paveikslas vaizduoja biblinę sceną iš Senojo Testamento – Judita nukerta galvą Olofernui. Tapybos darbas atsitiktinai rastas vienoje Tulūzos (Prancūzija) palėpėje 2014 metais. Meno istorijos ekspertai moksliškai kruopščiai jį ištyrinėjo ir nutarė, kad paveikslą 1607 metais nutapė žymus italų baroko dailininkas Karavadžas.

Dvejus metus paveikslas laikytas paslaptyje. Jis kabojo Paryžiuje gyvenančio senųjų tapybos meistrų eksperto Erico Turquino miegamajame. Nors, paties E. Turquino žodžiais tariant, „vargšė jo žmona“ ir nebuvo labai patenkinta tokia kambario puošmena.

2016 metais Prancūzijos vyriausybė uždraudė paveikslą išvežti iš šalies, kad Luvro muziejus galėtų atlikti reikalingus tyrimus ir turėtų laiko įvertinti, ar jį įsigyti. Muziejus nusprendė paveikslo nepirkti, tačiau, pasak E. Turquino, tai nereiškia, kad, Luvro ekspertų nuomone, darbą nutapė ne Karavadžas. Prašyta 100 mln. eurų kaina siekė 15 metų biudžetą, skiriamą Luvro eksponatams įsigyti. Be to, muziejui jau priklauso trys išskirtiniai Karavadžo darbai.

Birželio 27 dieną paveikslas bus parduodamas aukcione Tulūzoje. Ekspertai skaičiuoja, kad jo kaina gali siekti nuo 100 mln. iki maždaug 140 mln. eurų.

Karavadžui iš viso priskiriami 68 paveikslai ir tik trys iš jų priklauso privatiems kolekcininkams. Anot E. Turquino, ir šį baroko meistro darbą greičiausiai įsigis muziejus, nes „tai nėra kūrinys, kurį tiktų kabinti valgomajame ar svetainėje“.

Paveiksle pavaizduota biblinė scena, pasakojanti istoriją apie Juditą – jauną našlę, gyvenusią Betulijoje, kuri, sugundžiusi ir nužudžiusi asirų karo vadą Oloferną, nutraukė savo miesto apgultį. Į Juditą žvelgia pagyvenusi ir akivaizdžiai negaluojanti tarnaitė Abra.

Prieš kelerius metus į namus, kuriuose laikytas paveikslas, įsilaužė vagys, tačiau šedevrą palaikė beverčiu ir jį paliko palėpėje.

Šio tapybos darbo istorijoje esama spragų. E. Turquino nuomone, tai paaiškina faktas, kad „nuo 1650 iki 1950 metų Karavadžas kaip menininkas buvo visiškai nevertinamas. Niekas neieškojo jo darbų“.

Parengė MILDA BARONAITĖ