Nepalo sprendimas neleisti bet kam kopti į Everestą – diskriminuojantis?
Įkop­ti į Eve­res­tą – di­de­lė ne vie­no žmo­gaus sva­jo­nė. Pa­vo­jin­gas žy­gis vie­na tam, kad ga­lė­tu­mė­te at­si­dur­ti aukš­čiau­sia­me mū­sų Že­mės taš­ke, yra iš­ties su­dė­tin­gas, ta­čiau iki šiol į jį ga­lė­jo leis­tis vi­si pa­no­rė­ję ir tu­rin­tys pa­kan­ka­mai pi­ni­gų. Vis­gi, Ne­pa­las nu­spren­dė pa­keis­ti žai­di­mo tai­syk­les – nuo šiol į Eve­res­tą ne­be­ga­lės kop­ti žmo­nės su am­pu­tuo­to­mis ga­lū­nė­mis, ak­lie­ji ir pa­vie­niai ty­ri­nė­to­jai. Ko­dėl?

Perskaitę šią žinią žmonės reaguoja dvejopai. Vieni tik palinkčioja galva, sakydami, kad taip ir turėtų būti. Juk nereikia būti ekspertu, jog suvoktum, kad žygis yra labai pavojingas net jei esi sveikas, fiziškai stiprus ir turi gerą komandą. Kopti į aukščiausią planetos kalną be pagalbininkų, regos ar galūnių skamba išties beprotiškai, tačiau žmonės taip tikrai daro. Tuo tarpu kiti jau pradeda kaltinti Nepalą šį sprendimą priėmus dėl gana savanaudiškų priežasčių.

Nepalas teigia, kad sprendimas buvo priimtas siekiant sumažinti mirčių skaičių. Nereikia net sakyti, kad kopti į Everestą, kuris pasižymi stačiais šlaitais, sunkiai nuspėjamu oru, nuošliaužomis ir prarajomis, kopti yra kur kas sunkiau, kai kojų vietoje turi tik protezus. Arba esi visiškai aklas. Arba kopi vienas, todėl gali neštis tik ribotą atsargų kiekį ir turi kelią surasti pats. Visgi, šių draudimų priežastis, kaip įtariama, yra visai kita.

Everesto viršūnę žmonės pasiekė 1953 metais, o nuo to laiko užkopti į aukščiausią planetos kalną bandė jau 17 675 žmonių. 8306 iš jų pavyko, o beveik trims šimtams Everestas tapo mirties vieta. Nemažai jų kūnų (kaip, beje, ir kalnai šiukšlių) ir tebėra aukštesniuose kalno lygiuose – susigrąžinti kūnus yra netikslinga, nes dėl to tektų rizikuoti ir gelbėtojų gyvybe. Kai kurie kūnai dabar padeda surasti kelią į viršūnę.

Neįgalieji į pasaulio viršūnę nesiveržia tokiais pačiais skaičiais. Iki šiol 29 bandė pasiekti viršūnę, 15 tai pavyko, o 2, deja, žuvo. Tačiau tai parodo, kad neįgalieji viršūnę pasiekia ne taip jau retai, tai kodėl Nepalas nenori, jog jie koptų į Everestą? Priežastis, pasirodo, labai paprasta – neįgalieji tarsi įrodo, kad kalnas nėra toks jau nuožmus, kaip atrodė iki šiol. Verslininkams nepatinka idėja, jog žmonės perkuria Everesto įvaizdį.

Patyrę kopinėtojai teigia, kad Everestas nėra labai sudėtingas kalnas. Dažniausiai mirtis lemia nepatyrimas, nepasiruošimas ar nenumatytos aplinkybės. Net ir Žemėje yra viršukalnių, kurias pasiekti yra kur kas sunkiau. Į Everestą kopiama balandį ir gegužę – tuomet stovyklos yra pilnos turistų, šerpai turi daugiausiai darbo, o kai kuriose vietose susidaro kamščiai. Tai Nepalui netrukdo, tačiau neįgalieji sudaro įspūdį, kad Everestas yra net per lengvas nuotykis.