Nauja palaimintoji: mistikė ir artimo meilės apaštalė
Šven­tų­jų skel­bi­mo kong­re­ga­ci­jos pre­fek­tas kard. An­ge­lo Bec­ciu sek­ma­die­nį Stras­bū­re, Pra­ncū­zi­jo­je, po­pie­žiaus Pra­nciš­kaus var­du pa­skel­bė pa­lai­min­tą­ja de­vy­nio­lik­ta­ja­me am­žiu­je gy­ve­nu­sią mis­ti­kę ir ar­ti­mo mei­lės liu­dy­to­ją Elž­bie­tą Ep­pin­ger.

Nauja palaimintoji gimė 1814 m. Elzase, neturtingų valstiečių šeimoje. Nuo pat vaikystės buvo silpnos sveikatos. Serganti, neturtinga mergina, nuo pat vaikystės paguodos ieškojo maldoje; didžiulis pastiprinimas jai buvo Švenčiausiasis Sakramentas. Ilgainiui iš paprasto pamaldumo išsivystė gilus mistinis bendravimas su Jėzumi. Elžbietą Eppinger guodė ir palaikė bendravimas su Jėzumi regėjimuose. Garsas apie mistines patirtis turinčią jauną moterį greitai ėmės sklisti; pradėjo ją lankyti žmonės, kartu su ja melstis. Jos regėjimais susidomėjo ir Strasbūro vyskupas. Vėliau, pagal Šventojo instrukcijas, buvo atliktas jaunos moters regėjimų fenomeno tyrimas, kurio išvada, kad Elžbieta – nuoširdžiai pamaldi, tvirtos sielos ir nepaprastomis dorybėmis apdovanota moteris.

Nors ir kamuojama ligos, Elžbieta Eppinger, Strasbūro vyskupui pritariant, pradėjo kurti vargstantiesiems tarnaujančių seserų kongregaciją. Vienuolija, pavadinta Švenčiausiojo Išganytojo seserų kongregacija, buvo vyskupo patvirtinta 1849 m. ir Elžbieta tapo pirmąja jos vadove. Davusi įžadus, Elžbieta tapo seserimi Alfonsa Marija.

Švenčiausiojo Išganytojo kongregacija greitai augo, pirmiausia Prancūzijoje ir Vokietijoje, paskui Austrijoje ir Vengrijoje. Ypač daug dėkingumo ir pagarbos seserys nusipelnė slaugydamos devynioliktojo amžiaus karų sužeistuosius bei epidemijų aukas. Sesuo Elžbieta Alfonsa Marija mirė 1967 m. Jos beatifikacijos bylą Strasbūro vyskupija pradėjo 1951 m. Ją vainikavo sekmadienį vykusį beatifikacijos iškilmė. (JM / VaticanNews)