Monakas Vokietijoje, Mėnulio bamba Meksikoje ir kiti lingvistiniai pokštai geografijoje
Jei tran­zuo­da­mas po Eu­ro­pą ita­lo pa­pra­šy­si pa­mė­tė­ti iki Mo­na­ko, ga­li at­si­dur­ti ne prie Vi­dur­že­mio jū­ros, bet Vo­kie­ti­jos pie­tuo­se. O suo­mis į Lie­tu­vą at­veš, net jei mū­sų ša­lies pa­va­di­ni­mo ne­iš­ver­si į ki­tą kal­bą. Vie­nas ne­bū­ti­nai ne­iš­ma­no geog­ra­fi­jos, ki­tas – ne­bū­ti­nai po­lig­lo­tas, pa­kak­tų vien gim­tų­jų kal­bų ži­nių. To­kios ko­miš­kos si­tua­ci­jos ga­li su­sik­los­ty­ti dėl se­nos tra­di­ci­jos įvai­rias ša­lis ir mies­tus skir­tin­go­mis kal­bo­mis va­din­ti skir­tin­gai.

sivaizduok, kad iš Suomijos turi nukakti automobiliu iki Graikijos ir gali naudotis įvairiomis kalbomis išleistais žemėlapiais. Išvažiavęs iš an Fhionlainn, pirmiausiai kirsi Igaunija, Lettország ir Lite. Po ilgos kelionė per Poloneti galima rinktis – važiuoti per Surobakia arba per Poblacht na Seice ir trumpam užsukti į Rakousko. Jei nori likti Europos Sąjungos (ES) teritorijoje, po Mađarska teks sukti į Rumineti. Teliks pervažiuoti Vulgaría ir atsidursi Grčka.

Panašų Babilono bokštą galima pastatyti Europoje keliaujant bet kuria kryptimi. Savitų valstybių pavadinimų esama kiekvienoje iš 24 oficialių ES kalbų, o jei dar pridėjus dialektus, autonominių teritorijų kalbas… Kad neatrodytų taip paprasta, galima pasidairyti ir kituose žemynuose. Ypač egzotiškai Europos valstybių pavadinimai skamba Rytų ir Pietryčių Azijoje.

Vokiečiai pavadinimus rinko migruodami

Ypač gausia pavadinimų kolekcija gali pasigirti Vokietija. Panašiai kaip mes – Vācija – ją vadina tik latviai. Vokiečiams jų valstybė yra Deutschland. Panašus žodis vartojamas ir Liuksemburge (Däitschland), jidiš (Daytshland), olandų (Duitsland), švedų, norvegų ir danų (Tyskland), islandų (Þýskaland), japonų (Doitsu*) kalbose. Senais laikais šioje teritorijoje gyveno skirtingos gentys, kurios susivienijusios ir buvo pavadintos Duetscheland (pažodžiui – „žmonių žemė“).

Įvairių genčių ir etninių grupių atstovai iš dabartinės Vokietijos teritorijos migravo po visą Europą. Kaskart, sutikę vietinių žmonių, jie prisistatydavo vis kitaip, tad šalis gaudavo naują pavadinimą.

Romėnai teritoriją į rytus nuo Reino ir į šiaurę nuo Dunojaus dar anksčiau buvo pavadinę Germania („kaimynas“ arba „miško žmogus“) – žodžiu, kurį jie išgirdo iš netoliese gyvenusių galų. Taip ar panašiai šią šalį dabar vadina daugelis tautų. Suomiams ir estams ji yra Saksa bei Saksamaa (pagal germanų genčių konfederaciją, saksus suomiai greičiausiai pažino per prekybą), prancūzams – Allemagne, panašiai kaip ispanams, portugalams, turkams (nes vakarų pusėn keliavo alemanai, kurie gyveno dabartinės Šveicarijos teritorijoje ir kuriuos šiandien galima vadinti švabais).

Slavams tikriausiai nepatiko, kad vokiečiai nemoka jų kalbų, todėl juos pavadino nebyliais: Niemcy (lenkai), Německo (čekai), Njemačka (kroatai ir serbai, neformaliai jie dar sako Švapska), Nemčija (slovėnai), Nimechchyna (ukrainiečiai).

Tokiu pat būdu viena iš vokiečių genčių parūpino pavadinimą ir Prancūzijai. Frankai apsigyveno teritorijoje, kuri Karolio Didžiojo laikais buvo vadinama Neustria ir Austrasia. Todėl, kaip juokaujama viename tinklalapyje, šiandien prancūzai galėtų pareikšti pretenzijas į Frankfurtą (Frankų fortą).

Kai kurios tautos Prancūziją šiandien taip ir vadina – Frankų žeme, valstybe ar karalyste (Frakkland – islandai, Frankreich – vokiečiai, Franciaország – vengrai, Frankrike – švedai, Prantsusmaa – estai). Kiti – tiesiog France ar panašiu žodžiu. Suomijoje jis virsta į Ranska (taip lengviau ištarti). Užtat gruziniškai Prancūzija – Saprangeti, hebrajiškai – Tsarfat, o graikai vadina tiesiog Gallía.

Dar viena į rekordus galinti pretenduoti šalis – Nyderlandai. Daug kur jie taip ir vadinami, kartais pavadinimą (pažodžiui – Žemos žemės) išverčiant (Nizozemska – kroatiškai ir slovėniškai, Pays-Bas – prancūziškai, Paesi Bassi – itališkai, Alankomaat – suomiškai, Madalmaad – estiškai, yr Iseldiroedd – velsietiškai, Ţările de Jos – rumuniškai). Bet neretai ši valstybė vadinama Olandija – kaip vienas iš jos regionų: Holandia – lenkiškai, serbiškai, Holandsko – slovakiškai, Holland – estiškai, persiškai ir hebrajiškai (žydai turi ir tokį variantą – Artsot Ha’Shfella), Ollandía – graikiškai, Oranda – japoniškai. Krymo totoriai Nyderlandus vadina Felemenk, baskai – Herbehereak.

Reinas Eglės Zicari nuotrauka

KAI KURIŲ ŠALIŲ PAVADINIMAI

Austrija: islandiškai – Austurríki, suomiškai – Itävalta, čekiškai – Rakousko, arabiškai – Nimsā

Čekija: airiškai – Poblacht na Seice, islandiškai – Tékkland, daniškai – Tjekkiet

Graikija: airiškai – an Ghréig, vengriškai – Görögország, kroatiškai – Grčka, norvegiškai – Hellas, armėniškai – Hunastan, suomiškai – Kreikka, gruziniškai – Saberdzneti, hebrajiškai – Yavan

Italija: vengriškai – Olaszország, slovakiškai – Taliansko, lenkiškai – Włochy

Latvija: estiškai – Läti, vengriškai – Lettország, lenkiškai – Łotwa, japoniškai – Ratobia

Lenkija: velsietiškai – Gwlad Pwyl, armėniškai – Lehastan, vengriškai – Lengyelország, suomiškai – Puola

Suomija: airiškai – an Fhionlainn, japoniškai – Finrando, gruziniškai – Pineti, suahili – Ufini

Švedija: estiškai – Rootsi, graikiškai – Souidía, portugališkai – Suéci

Vengrija: turkiškai – Macaristan, slovėniškai – Madžarska, ukrainietiškai – Uhorshchyna, itališkai – Ungheri, lenkiškai – Węgry

Paryžius. Eglės Zicari nuotrauka

Paryžius. Eglės Zicari nuotrauka

Lietuva ir Suomijoje – Lietuva

Neturint vienos bendros kalbos, įvairios tautos pačios renkasi, kaip vadinti kitas šalis. Šie žodžiai slepia ne tik įvairias istorijas, bet ir lingvistinės evoliucijos kaprizus. Paprasčiausias variantas buvo priderinti pavadinimą, kuris svetimšaliams kartais skambėdavo neįprastai, prie savų taisyklių. Štai kodėl España britams yra Spain, latviams – Spānija, slovėnams – Španija, kroatams – Španjolska, japonams – Supein, o Ispanijoje gyvenantys romai ją vadina Sesé. Suomiai „pakoregavo“ Danijos, Airijos ir Čekijos pavadinimus į Tanska, Irlanti ir Tšekki.

Galima kaltinti ir „sugedusio telefono“ efektą. Naujų žemių atradėjai neturėdavo supratimo, kaip jas vadindavo vietos gyventojai, o paklausę ne visada išgirsdavo teisingai. Prekybos ir diplomatijos kanalais sklindantis pavadinimas dar labiau pasikeisdavo, mat jį tardavo įvairių tautų atstovai. Taip nutiko su Nippon – Japonija. Italų keliautojas Marco Polo Kinijoje išgirdo apie salą, kuri vienu iš kinų dialektų buvo vadinama Cipangu. Namie pavadinimas pavirto į Giappone. Portugalų pirkliai apie tą pačią salą išgirdo iš malajų, kurie tardavo Japang. Europoje šis žodis tapo Japao.

Kinija savo pavadinimą keisdavo su kiekviena nauja valdovų dinastija, todėl jų turėjo apie dešimt. Dabartinį pavadinimą, manoma, jai davė indai. Sanskrite kinai buvo vadinami Cheen (greičiausiai tai buvo iškreiptas Sinų dinastijos pavadinimas). Patys indai bendro šalies pavadinimo neturėjo, mat toje teritorijoje gyvavo daugybė skirtingų karalysčių. Indija ją graikai pavadino pagal Indo upę, persams tai patiko ir jie sugalvojo Hindustaną.

Dar viena priežastis keisti geografinių vietų pavadinimus buvo artimesni tautų santykiai, ypač prekybiniai. Kuo jie buvo glaudesni, kuo dažniau reikėdavo ištarti tam tikro krašto pavadinimą, tuo labiau jis keisdavosi, net būdavo išverčiamas. Greičiausiai dėl to Estija suomiškai vadinama Viro (pagal regioną Virumaa), o Švedija – Ruotsi (pagal regioną Roslagen), greičiausiai kontaktai su žmonėmis iš šių vietų buvo dažnesni. Tolimesnių ir ne tokių svarbių šalių pavadinimai dažniausiai likdavo tokie patys ar būdavo vos priderinami prie vietos kalbos.

Galima tik spėlioti, kodėl suomiai perėmė kone originalų Lietuvos pavadinimą – Liettua. Mes atsakėme tuo pačiu – jie savo šalį vadina Suomi (arba Finland švediškai, mat valstybinės ten yra abi kalbos). Vien latviškai ir vienu iš kinų dialektų sakoma Lietuva. Kiti kaimynai mūsų šalį vadina savaip: estai – Leedu, lenkai – Litwa, rusai ir daugelis kitų slavų – Litva. Vokiečiai ir skandinavai sako Litauen, islandai – Litháen, prancūzai – Lituanie, italai ir kiti pietiečiai – Lituania, vengrai, maltiečiai, makedonai, serbai, turkai, filipiniečiai – Litvánia, žydai – Lita. Japonai ir korėjiečiai adaptavo variantą Lituania – sako Ritoania.

Japonija. Eglės Zicari nuotrauka

Kodėl itališkas žemėlapis – kitoks?

Ne viename forume teko rasti nuostabos ar net pasipiktinimo kupinų komentarų dėl italų tradicijos daugelį miestų vadinti savaip. Štai vienas greičiausiai anglakabis piktinosi, kad Miunchenas virsta Monaco, Štutgartas – Stoccarda, Paryžius – Parigi, Londonas – Londra, Frankfurtas – Francoforte. Vroclavas vadinamas Breslavia, Gdanskas – Danzica, Vokietijos miestai Drezdenas – Dresda, Kelnas – Colonia, Tryras – Treviri, Regensburgas – Ratisbona, Maincas – Magonza, Augsburgas – Augusto.

Italas Nicola į panašius lingvistinius priekaištus atsako su šypsena: „Tai kad dauguma šitų pavadinimų yra tikrieji!“ Antai Mozelio slėnyje esantis Tryras, laikomas seniausiu Vokietijos miestu, buvo įkurtas prieš 2 tūkst. metų kaip Augusta Treverorum (lot. Augusto miestas Treveryje), nuo III a. – Treviri. Vienas seniausių Vokietijos miestų Augsburgas buvo įkurtas kaip Augusta Vindelicorum.

„Šventojoje Romos imperijoje oficiali kalba buvo lotynų, miestai gaudavo atitinkamus pavadinimus. Vietos žmonės vėliau juos išvertė į savas kalbas“, – aiškina tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas. O italams buvo paprasta perimti lotyniškus pavadinimus.

Nereikėtų stebėtis, kad nykštukinė valstybė Monakas turi bendravardį Vokietijoje. Miuncheno pavadinimas senąja vokiečių kalba reiškia „vienuolių“ (vokiškai vienuolis – Mönch) – jį įkūrė benediktinai. „Monaco“ itališkai reiškia būtent „vienuolis“. Kelnas mūsų eros pradžioje buvo įkurtas romėnų kaip Colonia, todėl ir prancūzai jį vadina Cologne.

Šie pavyzdžiai rodo, kad savi pavadinimai būdavo suteikiami svarbesnėms vietovėms. Tai nulemdavo ne tiek jos dydis, kiek prekybos apimtis. Italai ir vokiečiai viduramžiais nemažai prekiavo, tad nekeista, kad miestai buvo vadinami skirtingai.

Miunchenas, futbolo klubo „Bayern“ atributikos parduotuvė. Eglės Zicari nuotrauka

Gal buvai Mėnulio bamboje?

Vienas nedidelis tyrimas parodė, kad kone visų pasaulio valstybių pavadinimus pagal kilmę galima suskirstyti į keturis tipus. Trečdalis valstybių buvo pavadintos pagal jas įkūrusias gentis ar etnines grupes (Prancūzija – pagal frankus, Šveicarija – pagal jos teritorijoje gyvenusius švicus). Graikija turkiškai vadinama Yunanistan pagal Mažojoje Azijoje gyvenvietes kūrusią ir su turkais bendravusią graikų jonėnų gentį.

Kas ketvirtai valstybei pavadinimą davė tam tikra jos ypatybė. Juodkalnijos pavadinimas Crna Gora reiškia kaip tik tai – „juodas kalnas“ (turimas omeny pietvakariuose esantis Lovčenas). Islandiją norvegai kadaise pavadino „ledo žeme“, tikėdamiesi atbaidyti kitus naujakurius, nors iš tiesų jos klimatas dėl Golfo srovės yra palyginti švelnus. Manoma, kad Kosta Rikos („turtingo kranto“) pavadinimas tikriausiai Kristoforui Kolumbui šovė į galvą pamačius auksu apsikarsčiusius čiabuvius, tik niekas nepagalvojo, kad jis yra atvežtinis. Siera Leonę („liūtų kalnais“) portugalai taip pavadino, greičiausiai griaustinį palaikę liūtų riaumojimu. „Singapūras“ reiškia „liūtų miestas“ – esą tose vietose medžiojęs vienas princas pamatė kažkokį gyvūną ir palaikė jį liūtu. Įdomiausia, kad nei vienoje, nei kitoje šalyje šių gyvūnų nėra.

Maždaug 25 valstybės pavadintos pagal vietą, kur yra. Nippon (Japonija) yra „tekančios saulės šalis“, Norway (Norvegija) – „šiaurės kelias“, Australijos pavadinimas reiškia „pietinis“.

Tiek pat pavadinimų įkvėpė žmonės. Labiausiai čia pasižymėjo K. Kolumbas, palikęs pėdsaką net aštuoniose valstybėse. Akivaizdžiausias ryšys – su Kolumbia, kurią, tiesa, taip pavadino ne jis pats. Bet, manoma, pats keliautojas pagal mėgstamiausius savo šventuosius davė pavadinimus salų valstybėms Karibuose – Sent Kitsui ir Neviui (oficialiai – Sent Kristoferio ir Nevio Federacijai), Sent Vinsentui ir Grenadinams, Sent Lusijai. III a. gyvenusi šv. Liucija – vienintelė moteris šioje vyrų kompanijoje.

Filipinai buvo pavadinti pagal XVI a. valdžiusį Ispanijos karalių Pilypą II, Bolivija – pagal Venesuelos revoliucionierių Simoną Bolivarą. Izraelis yra kitas Jokūbo, kuris laikomas žydų globėju, vardas. Bene geriausiai žinomas tokio „krikšto“ atvejis – Amerikos pavadinimas, kilęs iš italų tyrinėtojo Amerigo Vespucci, kuris pirmasis suprato, kad europiečiai pasiekė naują žemyną, vardo. Šis galbūt prisidėjo ir prie Venesuelos pavadinimo – dalyvavo ispanų ekspedicijoje, kuriai ant vandens pastatyti namai priminė Veneciją.

Kelios valstybės vadinasi itin poetiškai: prie Afrikos rytinės pakrantės esančios Komorų salos pavadintos pagal arabišką žodį al qamar – mėnulis, „Meksika“ yra sutrumpintas actekų miesto Metztlixihtlico („mėnulio bamba“) pavadinimas. Į pietryčius nuo Australijos esančios salos Nauru pavadinimas kilęs iš žodžio anáoero – „keliauju į paplūdimį“.

Šiame tinklalapyje vaizdžiai paaiškinta visų pasaulio valstybių, o šiame straipsnyje – kai kurių miestų pavadinimų reikšmė.

* Dėl aiškumo pavadinimai kitas abėcėles naudojančiomis kalbomis perrašyti lotyniškais rašmenimis.