Marse tikriausiai esama pakankamai deguonies
Po Mar­so pa­vir­šiu­mi glū­din­čiuo­se sū­raus van­dens tel­ki­niuo­se vei­kiau­siai esa­ma pa­kan­ka­mai de­guo­nies, kad juo­se ga­lė­tų tarp­ti mi­kroor­ga­niz­mai, pa­na­šūs į at­si­ra­du­sius ir su­kles­tė­ju­sius Že­mė­je prieš mi­li­jar­dus me­tų. Tai sa­ko­ma šią sa­vai­tę pa­skelb­ta­me moks­li­nia­me straips­ny­je.

Kai kuriose vietose deguonies kiekis galbūt būtų pakankamas primityviems daugialąsčiams gyvūnams, pavyzdžiui, pintims. Straipsnio pagrindinis autorius Vlada Stamenkovičius, teorinės fizikos specialistas, dirbantis Kalifornijoje įsikūrusioje Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje, teigė, kad tai iš pagrindų keičia supratimą apie gyvybės Marse potencialą.

„Niekada nemanėme, kad deguonis galėtų atlikti kokį nors vaidmenį, susijusį su gyvybe Marse, nes planetos atmosferoje jis labai retas – sudaro tik apie 0,14 proc.“ – aiškino V. Stamenkovičius. Tuo metu Žemės ore, kuriuo kvėpuojame, šios gyvybei itin svarbios dujos sudaro iki 21 procento.

Mūsų planetoje aerobinės (deguonimi kvėpuojančios) gyvybės formos išplito kartu su fotosinteze – augalams ir kai kurioms bakterijoms būdingu procesu, kurio metu, veikiant saulės šviesai, pasisavinamas anglies dioksidas ir atpalaiduojamas laisvas deguonis. Šios dujos itin svarbios sudėtingų organizmų išsivystymui, ypač po vadinamosios Deguonies krizės, įvykusios maždaug prieš 2,35 mlrd. metų.

Vis dėlto mūsų planetoje esama mikroorganizmų, ypač vandenynų dugne ir karštosiose versmėse, sugebančių tarpti aplinkoje be deguonies. „Štai kodėl kaskart, kai galvodavome apie gyvybę Marse, tyrinėdavome anaerobinės gyvybės potencialą“, – sakė V. Stamenkovičius.

Nauji tyrimai buvo pradėti, kai NASA marsaeigis „Curiosity“ rado Raudonojoje planetoje mangano oksidų – cheminių junginių, galinčių susidaryti tik daug deguonies turinčioje aplinkoje. „Curiosity“ ir orbitoje aplink Marsą skriejantys zondai taip pat aptiko sūrymo telkinių, pasižyminčių nemenka cheminės sudėties įvairove.

Dėl didelės druskų koncentracijos vanduo išlieka skystas, o dėl žemos temperatūros jame gali būti nemažas kiekis ištirpusio deguonies, todėl mikroorganizmams tokios sąlygos būtų gana palankios. Nelygu regionas, metų laikas arba paros metas, temperatūra Raudonojoje planetoje gali svyruoti nuo minus 195 iki plius 20 laipsnių Celsijaus.

Tyrėjai sukūrė pirmąjį modelį, rodantį, kaip druskingas vanduo esant daug žemesnei nei gėlo vandens užšalimo temperatūrai galėtų prisisotinti deguonies. Kuriant antrąjį modelį buvo atsižvelgta į Marso klimato pokyčius per pastaruosius 20 mln. metų ir prognozes tolesniems 10 mln. metų.

Visi šie skaičiavimai rodo, kuriuose Marso regionuose egzistuoja didžiausia tikimybė susidaryti deguonies prisotinto sūrymo telkiniams. Šie duomenys galėtų padėti parinkti vietas ateities tyrimams. Studijos autoriai daro išvadą, kad kai kuriuose Marso sūraus vandens telkiniuose deguonies kiekis šimtus kartų didesnis, negu reikia aerobiniams mikrobams.

„Mūsų rezultatai neteigia, kad Marse esama gyvybės, – pabrėžė V. Stamenkovičius. – Tačiau jie rodo, kad Marso tinkamumą gyvybei veikia ištirpusio deguonies potencialas.“