M. Čepulis. Kai danguj auroros siaučia
Prieš ke­lias die­nas por­ta­lai pa­siu­to skelb­ti, kad rei­kia vis­ką mes­ti ir lėk­ti lau­kan ste­bė­ti šiau­rės pa­švais­čių. Jei kas ir bu­vot iš­lė­kę, tai ma­tėt rū­ką, daug žvaigž­džių ir nė užuo­mi­nos apie pa­švais­tę. Ap­ga­vo? Ir taip, ir ne.

Šiaurės pašvaistė trečiadienio naktį matėsi, bet ne Lietuvoje, o Norvegijos, Suomijos, Švedijos šiaurėje. Lietuvoje ją „matyti“ ir fotografuoti buvo galima naktį iš sekmadienio į pirmadienį (naujienos keliom dienom pavėlavo). Kodėl „matyti“ kabutėse, ar Lietuvoj galima jas kada plika akimi stebėti, kodėl nuotraukos tokios gražios, o tikras vaizdas toks blankus, ir kaip išvis tas pašvaistes nufotografuoti?

Visų pirma, kas ta pašvaistė? Nesileisiu į teorijas apie tai, kaip saulės vėjo atneštos dalelės daužo mūsų atmosferos deguonį (sukelia žalią švytėjimą) ir azotą (sukelia rausvą švytėjimą), apie magnetinius laukus ir t. t. Vaikams pasakoju taip. Saulei kartais pradeda pūsti pilvuką ir ji pagadina vakuumą (na, ten oro nėra), tas „kvepiantis debesėlis“ atskrenda iki Žemės ir, užuot jį užuodę, mes jį pamatom. Pašvaistės susidaro aplink polius (todėl ir vadinama šiaurės pašvaiste, pietų pusrutulyje yra pietų pašvaistė), tad jei norit pamatyti tikrą jų grožį, teks šiaušti į Islandiją ar Skandinavijos šiaurę (žinoma, galite ir į Rusiją, Kanadą ar Antarktidą lėkti).

O kaip Lietuvoje? Lietuvoje pašvaistę galima pamatyti plika akimi, bet labai jau retai ir tik per stiprias geomagnetines audras. Aš pats esu porąkart stebėjęs žalius blyksnius net pačiam Vilniuje. Stipresnė pašvaistė dažniausiai atrodo kaip šviesesnė juosta šiauriniame horizonte, kuri juda ir nuo kurios į viršų kyla šviesos stulpai. Tų įspūdingų spalvų nesimato arba jos labai blankios. Todėl, kai skaitote pranešimus, kad Lietuvoje galima matyti pašvaistes, o šalia įdėta foto iš Norvegijos šiaurės, galite labai nusivilti, nes tokio reginio vargiai ar kada čia sulauksite. Juolab kad dabar saulės aktyvumas nėra didelis ir mokslininkai bando prognozuoti, kad pašvaisčių mūsų padangėje padaugės tik po 5–7 metų.

O kodėl nuotraukose tada jos tokios ryškios? Todėl kad fotoaparatas, skirtingai nei mūsų akis, renka šviesą ilgą laiką (10–30 sekundžių).

Tai kaip tas pašvaistes Lietuvoje nufotografuoti? Geriausia jas stebėti ir fotografuoti (ir jos stipriausios) rugsėjo-spalio, kovo mėnesiais. Bet reikia žinoti, kada jos pasirodys. Šiais laikais tai labai paprasta. Dabar tam yra krūva programų, programėlių ir puslapių, kur prognozuojamos pašvaistės jų stiprumas arba rodomos tiesioginės transliacijos iš kamerų Norvegijoje ar Kanadoje (įveskit į paiešką aurora forecast, aurora live). Į ką reiktų atkreipti dėmesį tose prognozėse? Į du skaičius: KP ir BZ (nesiimsiu aiškint jų reikšmės, o ir prasmės nėra). KP skaičius turi būti kuo didesnis, o BZ kuo mažesnis. Lietuvoje pašvaistę galima fotografuoti nuo 4 KP (matysis žalsva juostelė šiauriniam horizonte), KP 6 matosi ne tik žalia juosta, bet ir rausvi stulpai, KP 7 jau pašvaistės spalvos gali matytis ir plika akimi. BZ – kuo mažesnis neigiamas skaičius, tuo pašvaistė toliau į pietus nuklydusi.

Tikrai ne visada tos prognozės pasiteisina, bet dažniausiai pataiko. Va jau ir dabar paskelbta, kad kitą pašvaistę tikriausiai bus galima stebėti (fotografuoti) spalio 18–19 ar lapkričio 3–4 dienomis.

Jei magnetinė audra stipri, dar nereiškia, kad pašvaistę matysit. Reikia tamsaus dangaus ir giedro švaraus šiaurinio horizonto (kas yra didelė bėda Lietuvoje). Tamsų dangų surasit toliau nuo miesto šviesų (tam yra šviesos taršos žemėlapiai). Turit tamsų giedrą dangų, prognozės rodo, kad pašvaistės turi matytis. Kaip nufotografuoti?

Reikia trikojo ir fotoaparato (jau ir naujausi mobiliakai geba fotografuoti su ilgesniu išlaikymu). Objektyvas turėtų būti platesnio kampo. Fotoaparatas pritvirtintas ant trikojo ir nukreiptas į šiaurę. Jei pašvaistė nestipri, reiktų, kad kuo toliau matytųsi ir koks nors miškas neužstotų vaizdo, ir išvis geriau dieną apžvelgti būsimą fotografijos vietą. Nustatymai vėl gi priklauso nuo pašvaistės stiprumo. Pradėkit nuo ISO 1000, plačiausios diafragmos (mažiausio f skaičiaus) ir kokių 20 sekundžių išlaikymo. O vėliau jau koreguokit pagal situaciją. Fokusas rankinis į begalybę. Pašvaistės pikas paprastai ilgai netrunka, todėl kartais reikia kiaurą naktį prarymoti, stebint dangų ir prognozes.

Tai tiek žinių šį kartą ir gražaus spalvoto dangaus, o jis tikrai vertas bemiegių naktų.