Kur sunkiau vairuoti – „Regitros“ egzamine ar Europos pietuose?
Jei ga­vai vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mą, ke­liuo­se pra­mo­kai vai­ruo­ti ne eg­za­mi­nui, o pa­gal ti­kras eis­mo tra­di­ci­jas, ir ren­gie­si į pla­tų pa­sau­lį, ruo­škis mo­ky­tis iš nau­jo. Nes vos kir­tus Lie­tu­vos sie­ną esa­ma ki­to­kių – tiek ofi­cia­lių, tiek ne­ra­šy­tų – tai­syk­lių. Jas ig­no­ruo­jant ga­li smar­kiai nu­ken­tė­ti ir pi­ni­gi­nė, ir au­to­mo­bi­lis.

Po nakties mašinos nebeliko

Vos pradėjau mašina keliauti į svečias šalis, išmokau naujų dalykų. Pavyzdžiui, kad reikia apsišarvuoti kantrybe. Nes 3–4 valandos, per kurias galima iš Vilniaus nulėkti iki jūros, yra niekas, palyginti su kelione, pavyzdžiui, į Austriją. Maskvoje vos perpus mažiau sugaišti, kol ryte iš atokesnio rajono (maždaug kaip Pašilaičių Vilniuje ar Šilainių Kaune) pasieki centrą. Prancūzija nusėta žiedų, tad vos įsibėgėjus tenka pristabdyti ir dairytis, ar iš kairės niekas neatvažiuoja. Kantrybės prireikia ir kalnų serpantinuose, kur gražu akis paganyti, bet visus įveikti, nuolat spaudant stabdžio pedalą ir antrą pavarą keičiant į trečią ar atvirkščiai, gerokai užtrunka. O jau grūstys Vokietijos ir Italijos greitkeliuose per ilguosius savaitgalius ar atostogas…

Antra nemaloni žinia – kelionės kainuoja. Turiu omeny ne vien išlaidas degalams, kelių mokesčiams, viešbučiams, muziejams ir pramogoms. Planuojant biudžetą gali prireikti nenumatytų išlaidų „baudoms“. Nes niekada nežinai, kada „užsirausi“ ant malonaus, bet godaus policininko Bulgarijoje arba Maskvoje.

Brangiau atsieina „tikras“, oficialiai užregistruotas kelių eismo taisyklių pažeidimas. Belgradą kartą pasiekėme jau naktį. Nakvynės vieta – butas kažkur centre. Šiaip ne taip (GPS tikriausiai dar nebuvo išrasti, Lietuvoje tai tikrai, stropiai nagrinėjome storą atlasą) pasiekus reikiamą gatvę, lyg tyčia kone prie įėjimo laukė laisva vieta mašinai. Pastatėme ją, susirinkome daiktus ir nužygiavome ieškoti, kur ištiesti kojas.

Ryte mašinos neberadome. Pirma mintis – nuvarė, matyt, suvilioti užsienietiški numeriai. Bet negali būti taip blogai! Gal pamiršome, kur pastatėme? Apžiūrėjome visą aplink stovintį transportą, net krovininius autobusiukus. Neradome. Tada iš parduotuvės išlindęs vyras pasiteiravo, ar ieškome tokio ir tokio automobilio. Taip, mūsiškis! „Ai, nutempė, nes čia statyti galima tik gyventojams“, – paslaugiai paaiškino. Dar nurodė, kur jo ieškoti – ilgutėlio prospekto gale.

Nupėdinome. Teko susimokėti ir baudą, ir už nutempimą. O tada kilo išganingas klausimas: kiek laiko mašina už tą pačią kainą gali aikštelėje likti? Dabar jau nepamenu, bet buvo tikrai pigiau nei ieškoti vietos ir mokėti už parkavimą.

Per tą pačią kelionę buvo ir daugiau „vairuotojiškų“ nuotykių. Ant Serbijos sienos su Bulgarija sutikome du raitus džigitus. Ne šiaip kokius ūkininkus, vežimu gabenančius šieną iš laukų, o tikrus, sakykime, vairuotojus, bandančius kirsti sieną. Vasara buvo lietinga ir potvyniai kai kuriuos kelius Bulgarijoje tiesiog nuplovė, bet niekas nepasivargino apie tai įspėti, tad, privažiavus per kelio likučius kliokiantį šokolado spalvos vandenį, tekdavo apsisukti ir ieškoti sausumos. Arba lentelės su atstumais: iki Sofijos liko 96 km, 92 km, 104 km, 98 km… Kaip anekdote: „Ar toli iki Talino?“ – „Dabar jau toli…“

Kam reikalinga perėja? Tikrai ne pėstiesiems

Keturkojai – ne retenybė ant kelio ir kitose šalyse. Ne vien tokiose „egzotiškose“, kaip Gruzija, bet ir Italijos provincijoje. Pastarąją galima pagirti už puikius greitkelius (vienintelis jų trūkumas – susimokėjus nemažus pinigus vis tiek tenka laikytis greičio apribojimų, priešingai nei Vokietijoje, tiesa, dažnam italui ženklai mažai ką reiškia). Norint išbandyti menkesnės reikšmės kelius, reikia neblogo automobilio, daugiau laiko ir minėtos kantrybės – ne vien dėl prastesnio asfalto, bet ir dėl daugybės miestelių. O jei pasitaiko kalnai…

Dar vienas Italijos ir Vokietijos skirtumas: pirmojoje žibintus privaloma įjungti visada, o pastarojoje – tik tamsiuoju paros metu ar per lietų, bet su šviesomis važinėja daugiau vokiečių nei italų. Vienintelis šias tautas vienijantis dalykas – neįsivaizduojamo ilgio grūstys greitkeliuose atostogų sezono pradžioje ir pabaigoje. Vokiečiai poilsį derina prie rudens, Kalėdų, Velykų ar vasaros atostogų darželiuose ir mokyklose, tad į užsienį (jei ratuoti – dažniausiai į Italiją ir dažnai su nameliais ant ratų) jie „evakuojasi“ tuo pačiu metu.

Italijoje – dar prasčiau, mat jie tradiciškai atostogauja rugpjūtį. Vienoje atostogų proga susidariusiose grūstyje šiemet teko praleisti kone pusdienį. Tiek užteko per radiją išgirsti, kad panaši grūstis susidarė Genujoje, kur ant vieno tilto pastebėta įtrūkimų, išklausyti diskusiją, ką ruošiamasi daryti, ir sulaukti, kol tiltas sugriuvo.

Tačiau blogiausias italų vairuotojų įprotis – ne tik stoti, bet ir palikti automobilius ten, kur net įžūlesnis lietuvis nelabai ryžtųsi. Šaligatvio kampas prie sankryžos ar kone sankryžos vidurys, neįgaliesiems ar dviračiams skirtos vietos, autobusų juostos – italų supratimu, normali parkavimo vieta. Bjauriausia, kad jie „numeta“ savo transportą ir tiesiai ant perėjų. Kas yra bandęs Italijoje judėti dviračiu, su neįgaliojo ar vaikišku vežimėliu, žino, kad šaligatviai tam vargiai pritaikyti – ne tik šiaip paprastai nėra nuolaidūs, bet ir dažniausiai turi gana aukštus bortelius. Pietuose esančiame Taranto mieste vienoje iš centrinių gatvių prieš keletą metų buvo įrengti dailūs nuvažiavimai. Jie vairuotojus masina lyg medus muses – retas būna paliktas pėsčiųjų reikmėms.

Infrastruktūra nedraugiška vairuotojams

Kad lietuviškos eismo taisyklės nėra universalios, šią vasarą galėjo įsitikinti vilnietis Andrius, su šeima aplankęs keletą Rytų Europos valstybių. Per penkias savaites jie „Fiat 500“ apvažiavo Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą, Rumuniją, Moldovą, įskaitant nepriklausomybę paskelbusią, bet tarptautiniu mastu nepripažintą jos Padniestrės regioną, ir Vengriją. Skambėtų gal ir nelabai įspūdingai, jei ne faktas, kad Andrius vairuotojo pažymėjimą gavo likus mažiau nei porai savaičių iki to. Paklaustas, ar atsargumą dėl menkos patirties nugalėjo avantiūrizmas, pašnekovas kuklinosi: „Nei amžiaus kelionė, nei ką…“.

Rumuniją jis jau buvo išnagrinėjęs kaip galimą kelionės maršrutą greitai kelionei, šalis atrodė gana įdomi. Kadangi ten viešasis transportas, kaip ir Lietuvoje, neišvystytas, buvo akivaizdu, kad būtų tekę nuomotis automobilį.

„Šią vasarą „išlaikiau teises“, gerai suprasdamas, kad lietuviškas „teisių išlaikymas“ visai neišmoko vairuoti, tam reikia daug daug papildomos praktikos, – tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo Andrius. – Šeimoje vis nebuvome apsisprendę, kur keliausim vasaros išvykos. Taip prisiminiau Rumuniją, atrodė puiki proga – man norisi daug vairuoti, ten automobilio vis vien reikės, šalis nėra visiškai neįdomi, o nieko geriau kol kas nesam sugalvoję… Kad būtų mažiau nuobodu ir labiau tvarkinga, į maršrutą įtraukiau Ukrainą, Moldovą, Padniestrę.“

Nors regionas tas pats, vairavimas įvairiose šalyse skyrėsi. Ukrainoje ir Moldovoje – ne ES valstybėse – infrastruktūra naiviai pavojinga. „Net nauji keliai tiesiami negalvojant apie saugumą. Pėsčiųjų perėjos įrengiamos taip, kad, net važiuodamas leistinu greičiu, gali jose nepastebėti žmogaus (neapšviestos, nepaženklintos, įrengtos greituose kelio ruožuose). Toks biurokratinis požiūris: va, pastačiau ženklą, vadinasi, jei kas „nudauš“, bus nesilaikęs taisyklių. O ne galvoti, ką daryti, kad vairuotojas kuo anksčiau pastebėtų pėsčiąjį“, – pasakojo pašnekovas.

Vairuotojams infrastruktūra taip pat nepatogi. Pavyzdžiui, plente Ukrainoje įrengiama sankryža, kurioje vienintelį šviesoforą gali lengvai uždengti sunkvežimis, ir nepamatęs raudonos šviesos įlėksi įsukančiam automobiliui į šoną. Moldovoje greitkelyje neįspėjama apie 90 laipsnių posūkį, kurį užstoja kalnas. Rumunijoje irgi pasitaiko panašių dalykų, bet esą dėl ES viskas tvarkingiau.

Kitokie ir patys vairuotojai – pavyzdžiui, Ukrainoje jie agresyvūs, lenda, užkirtinėja kelią. O štai Rumunijoje policija kai kur tebetaiko per griežtus greičio ribojimus, nes tikriausiai galvoja, kad vairuotojai vis vien viršija greitį, tad geriau jį riboti labiau, o vairuotojai, prie to įpratę, ženklus ignoruoja.

„Važiuoti dvigubai greičiau, nei leidžia ženklas, rodos, ten normalu, – prisiminė Andrius. – Nes apribojimas „30“ puikiame kelyje atrodo juokingai. Taip ir įpranti į ženklus rimtai nežiūrėti. Kažkada ir pas mus buvo taip, dabar apsiraminta, rodos, matydamas apribojimus gali suprasti kažkokią logiką. ES daro savo.“

Statūs posūkiai 100 km/h greičiu

„Vingis po vingio, ant to vingio dar vienas vingis, visi staigūs ir aštrūs – ir vietinis, pro juos lekiantis visiškai nepateisinamu greičiu – ir nenulekiantis“, Andriaus nuotr.

„Vingis po vingio, ant to vingio dar vienas vingis, visi staigūs ir aštrūs – ir vietinis, pro juos lekiantis visiškai nepateisinamu greičiu – ir nenulekiantis“, Andriaus nuotr.

Rumunija – kalnuota ir vingiuotų kelių šalis, tad vairuotojai esą senai išmokę, kaip greitai įveikti posūkius. Kitoks net pats suvokimas, kas yra staigus posūkis. „Kas Lietuvoje būtų neįtikėtinai staigus pavojingas posūkis, ten yra 100 km/h įveikiama nuobodi kasdienybė. O vingiuotuose keliukuose lenkimo zona būna gal 50 metrų ilgio – net joje vietiniai spėja aplenkti, – tvirtino pašnekovas. – Kitokie keliai, kitokios ir kompetencijos. Tais vingių slalomais važinėja mokomosios mašinos vairuotojams rengti.“

Didžiausią įspūdį keliautojui padarė vingiai kelyje per kalnus Rumunijoje tarp Oradėjos ir Sibiu. „Gal dėl to, kad ten buvo pirmieji mano vingeliai, – spėjo keliautojas. – Transfagarašanas (prieš keturis dešimtmečius kariniais tikslais nutiestas į daugiau nei 2 km aukštį pakylantis kelias, ne tik vienas gražiausių, bet ir vienas pavojingiausių šioje šalyje – Euroblogas.lt past.) – tiesiog graži vieta, kaip kelias Rumunijoje – nieko ypatingo. Patiko perlėkti per Vengriją per kelias valandas nuostabiai įrengta automagistrale – pirma tokia mano negausioje patirtyje. Šiaip visa Rumunija patiko – keliai pakankamai pagerėję, kad nebūtų baisu važiuoti, bet ne per daug, kad būtų nuobodu.“

Rumunijos keliukus ir vietos vairuotojų gebėjimus Andrius savo paskyroje „Facebook“ aprašė taip: „Vingis po vingio, ant to vingio dar vienas vingis, visi staigūs ir aštrūs – ir vietinis, pro juos lekiantis visiškai nepateisinamu greičiu – ir nenulekiantis, matyt, fizikos mokslo dar neatrastų dėsnių dėka. Išsyk matyti, kad Kačerginės žiedas jiems būtų mažesnis iššūkis nei rytinė apsimiegojusi išvyka parduotuvėn kiaušinių pusryčiams nusipirkti.

Nuostabi vieta mokytis vairuoti – kaip tik man, ką tik išlaviravusiam „Regitros“ labirintais vairuotojo pažymėjimo link. Prisikabini vietiniui ant „uodegos“ ir nespėji nė pagalvoti „ŠITĄ posūkį jis ima TOKIU greičiu?“, o jau ir pats tokiu pat pravažiavai. Aš ne griovy? Seriously? Ha! Tęsiam! Ir dar, ir dar. Ir dar. Netrukus pradeda skaudėti nykščiai – nuo mirtino įsikabinimo į vairą. Ir lūpos – nuo palaimingos šypsenos lekiant tais keliais.“

(…) Labiausiai užburia vietinės senutės, visada su lazdomis, einančiomis keliu taip, kad išsyk aišku: jos čia, ir jos ČIA EINA, o jei kažkas dar juda šituo keliu – nesvarbu, ar batuotas, ar ratuotas, ar pasaguotas, tai jau jo paties problema, nes KELIU EINA JI.

Ir kelio ženklas „karvė“ Rumunijos keliuose nėra toks beprasmis, kaip lietuviškas kelio ženklas numeris 131, „Laukiniai gyvūnai“, kurie niekada po šio ženklo neiššoka į kelią. Rumunijos keliuose karvės vaikšto, eidamos į ganyklas ar grįždamos namo iš jų, su varpeliais ant kaklų ir galimai vyno ragavusiu rumunu greta jų. Ir šunys laksto, ir supykę loja, jei bandai pypinimu įtikinti juos pasitraukti.“

Įvažiuoti į degalinę teko iš naujo – teisingai

O ar pasitaikė šalis, kurios eismo nenorėtų „pakartoti“? Ukrainoje ir Moldovoje keliai, pasak Andriaus, tragiški, nuolatiniai „bulviakasiai“, neretai atsirandantys netikėtai. „Jei gaila mašinos, geriau važiuoti lėtai arba nevažiuoti išvis. Nauji pagrindiniai keliai Ukrainoje lyg ir geresni, bet jais daug nevažinėjau“, – sakė jis.

Andriaus žodžiais, pavažiavus klastingais Moldovos keliais pirmiausiai į galvą šauna mintis: „Kur susimokėti už šį atrakcioną?“ Nes paspaudi akceleratorių ir automobilis per nelygumus pradeda šokinėti tarsi ant spyruoklių. Vienas moldavas sakė visus šios šalies kelius tiesiog išmokęs atmintinai – kad žinotų, kur kokia duobė ar pavojus.

Todėl tik įprotis prieš posūkį žvilgtelti į GPS, kad įvertintų jo statumą, esą išgelbėjo lietuvius nuo skrydžio žavingo saulėgražų lauko link. Mat tiesiame, tuščiame ir daugiausia gerame kelyje, pasirodo, gali būti staigus 90 laipsnių posūkis, visiškai užstotas kalvų.

Rumunijoje, važiuojant 120 km/h greičiu kaimo keliukais, Andrių lenkdavo nekantrių vietinių mašinos. Moldovoje taip nėra, nes esama natūralių greičio ribojimų – „gulinčių policininkų“. Baisu „spausti gazą“ ir todėl, kad niekada nežinai, kada nuostabų asfaltą pakeis kurmiarausis.

Padniestrėje lietuviai patyrė komišką nutikimą. Įsukus į tuštutėlę degalinę pro ne tą įvažiavimą, vienas darbuotojas nepatingėjo ateiti ir grubokai pasipiktinti, kad užsieniečiai įvažiavo neteisingai, bei pareikalauti išvažiuoti ir įvažiuoti tinkamai.