Kosmonautas Sergejus Avdejevas: „Kosmonautu gali būti kiekvienas“
Ru­si­jos kos­mo­nau­tas Ser­ge­jus Av­de­je­vas, vie­šė­da­mas Lie­tu­vo­je, pa­sa­ko­jo apie tre­ni­ruo­tes ir kos­mi­nių skry­džių pa­tir­tį. Da­li­jo­si įspū­džiais, kaip iš kos­mo­so at­ro­do Že­mė, at­sklei­dė, ko­kių yra bu­vę prob­le­mi­nių si­tua­ci­jų, tar­ki­me, kos­mi­nė­je sto­ty­je „Mir“ yra bu­vę gais­rų, kiau­rai pra­muš­tų sky­lių.

Sergejus Avdejevas yra trijų kosminių skrydžių dalyvis, dirbo „Mir“ kosminėje stotyje, atliko 10 išėjimų į atvirą kosmosą. Kosmose praleido 747 paras (tiksliau – 747 paras 14 val. 14 min. 9 sek.), o ilgiausias skrydis truko 379 paras. Jis yra penktasis žmogus pasaulyje pagal bendrą praleisto laiko kosmose trukmę ir antrasis – pagal ilgiausiai trukusį buvimą kosmose. Pirmas skrydis buvo 1992 metais, antras – 1995-aisiais, trečias – 1998 metais.

„Kosmose negalima konfrontuoti“

Rusų kosmonautas su žmona, žurnaliste Marija Pobedinskaja viešėjo Lietuvoje, surengė daug susitikimų. Vilniaus planetariume kosmonautas pasakojo apie treniruotes ir kosminių skrydžių patirtį.

Specialiai ruošiama, kad baimės jausmas neužgožtų mąstymo. Todėl, kai kosmose kas nors nutinka, ne išsigąsti, bet „įjungi smegenis“ ir ieškai sprendimo.

Per susitikimą su Rusijos kosmonautu sostinės planetariume iš publikos nuskambėjo toks klausimas: „Kai buvo Sovietų Sąjunga, turbūt buvo neįmanoma skristi kartu su amerikiečiams?“

S. Avdejevas priminė ir papasakojo apie 1975 metų amerikiečių „Apollo“ susijungimą Žemės orbitoje su SSRS erdvėlaiviu „Sojuz“. Tai buvo bendras JAV ir sovietų projektas. „Tuo metu mes supratome, kad kosmose negalima rengti varžybų, juolab konfrontuoti, bet reikia būti partneriais, – sakė kosmonautas. – Dvi valstybės, Sovietų Sąjunga ir JAV, nusprendė tai išspręsti. Jei kosmose esantys kurios nors šalies atstovai turi problemų, tarkime, kas nors sulūžo, jie negali grįžti į Žemę. Tačiau tuo metu yra kitų šalių raketų, o ekipažai galėtų startuoti ir padėti.“

Kaip sakė Rusijos kosmonautas, tada buvo įgyvendintas projektas „Sojuz-Apollo“, kai kosmose susijungė dviejų valstybių erdvėlaiviai. Kai susijungus buvo atidaryti liukai, kosmonautai atėjo vieni pas kitus į svečius ir paspaudė rankas, demonstruodami, kad jeigu reikėtų, vienas ekipažas galėtų padėtų padėti kitam, esančiam kosmose.

„Taip buvo išspręsta problema“, – sakė S. Avdejevas ir apibendrino: – Kosmosas yra bendra erdvė, ir jo negalima dalyti į tarp valstybių, jis priklauso visai žmonijai.“

„Atsitiktinių dalykų nebūna“

Po susitikimo planetariume kosmonautas davė interviu LŽ.

– Manoma, kad būti kosmonautu neretai būna vaikystės svajonė. Kada jums kilo toks troškimas, o gal apkritai tai buvo atsitiktinumas?

– Vaikystėje apie kosmosą nesvajojau. Sakoma, kad atsitiktinumų nebūna, ir plyta ant galvos gali nukristi neatsitiktinai. Viskas turi savo priežastis.

– Tikite likimu?

– Įvairiai. Tarkime, pastaruoju metu pradėjau pastebėti, kad tikrai nebūna atsitiktinių įvykių. Apie tai yra knygų. Fizikai teoretikai aiškina nepaaiškinamus dalykus kvantinės fizikos požiūriu. Tarkime, teigiama, kad stebuklai įmanomi.

– Ar tai, kad jūs tapote kosmonautu, gali būti stebuklingas dalykas?

– Negaliu atsakyti į šį klausimą, bet papasakosiu, kaip tai buvo. Kai į kosmosą skrido pirmasis kosmonautas Jurijus Gagarinas, man buvo penkeri metai. Ta diena iki šiol – mano atmintyje. Tačiau įsivaizduoti save, kaip žmogų kosmose, man atrodė nerealu. Nežinojau, ko reikėtų, kad galėčiau tapti kosmonautu. Nežinojau, koks kelias vestų ta kryptimi. Jei to nežinai, tada svajonės – tuščias reikalas.

Mokiausi, baigiau institutą, dirbau inžinieriumi... Taip susiklostė, kad darbas buvo susijęs su kosmonautais. Gaminome sudėtingą teleskopą, kuris turėjo veikti dirbtiniame palydove kosmose. Reikėjo ir periodinio kosmonautų dalyvavimo, kad jie priskristų, paimtų teleskopo informaciją, paremontuotų. Kai dirbome prie teleskopo, atsitiktinai sužinojau, kad tame konstruktorių biure, kuriame dirbau jau trejus ar penkerius metus, yra įdomus skyrius – civilių kosmonautų būrys. Tada pagalvojau, kodėl man netapus vienu iš tokių kosmonautų? Kai paklausus kelio, kaip tai pasiekti, tai virto postūmiu tapti kosmonautu. Padariau viską, ką reikia, ir tikslą pasiekiau.

– Kiek praėjo laiko nuo tada, kai tapote kosmonautu, iki pirmo skrydžio į kosmosą?

– Nuo įrašo, kad esu pervestas į kosmonautų skyrių, iki pirmo skrydžio praėjo penkeri metai.

Mąstymas ir emocijos

– Ar kosmose apima jausmai, o gal skrydžio dominuoja racionalus mąstymas, ne emocijos?

– Jausmų, aišku, būna, ir įvairių. Kad ir kokios treniruotės, imitacijos rengiamos Žemėje, galima tik įsivaizduoti tą erdvę, kurioje būsi, kai išskrisi. Pakilus į kosmosą, natūralu, kyla emocijų.

– Koks Žemės vaizdas iš kosmoso?

– Pirmiausia, pasirodo, kad planeta – ne tik žydra dėl to, kad didžiąją dalį užima vandenynai ir jūros, ji labai įvairiaspalvė. Tai ne tik mėlyna – vandens, balta – debesų, žalia – augmenijos. Matyti vyšninė, violetinė, raudona, kitos ryškios spalvos.

– Ar, būnant kosmose, teko patirti baimės jausmą?

– Daug metų praleidžiama treniruotės režimu, mokomasi, ką daryti, jei kas nors atsitiktų, kaip rasti išeitį iš beviltiškos situacijos. Specialiai ruošiama, kad baimės jausmas neužgožtų mąstymo. Todėl, kai kosmose kas nors nutinka, ne išsigąsti, bet „įjungi smegenis“ ir ieškai sprendimo, ką reikia padaryti, kad grįžtum į Žemę gyvas ir sveikas, išsaugodamas gyvybę ir tiems, su kuriais skrendi.

– Buvo iškilę probleminių situacijų kosmose?

– Taip, buvo iškilę – ne tik man, bet ir kitiems kosmonautams. Tarkime, kosminėje stotyje „Mir“ yra buvę gaisrų, kiaurai pramuštų skylių, tarkime, dėl nesėkmingo eksperimento. Su visomis problemomis buvo sėkmingai susitvarkyta. Per mokymo procesą Žvaigždžių miestelyje kosmonautai tam ruošiami. To mokomi ir kitų šalių kosmonautai – amerikiečiai, europiečiai...

– Kaip sveikatą veikia skrydžiai į kosmosą, nesvarumo būsena?

– Kiek tokia aplinka draugiška ar priešiška žmogaus organizmui? Su nesvarumo būsena reikia būti labai atsargiems. Nesvarumas ir apskritai kosmosas yra priešiška žmogaus organizmui aplinka.

– Kas gali būti kosmonautu?

– Kosmonautu gali būti kiekvienas. Svarbiausia, neužmiršti, kad esi žmogus. Taip sako medikai.

Antra viešnagė

– Ką teko patirti per šią kelionę į Lietuvą ir susitikimus – ar lietuviai domisi kosmosu?

– Sprendžiant pagal tai, ką matau, taip. Nesitikėjau, kad tiek daug žmonių susirinks šiandien į susitikimą Vilniaus planetariume. Įspūdžiai geri. Malonu, kad domisi daug žmonių. Buvome įvairiose auditorijose, švietimo įstaigose, lankėmės vaikų ligoninėje.

– Kiek yra tekę lankytis Lietuvoje? Kiek žinau, 1990 metais povestuvinė kelionė buvo į mūsų kraštą?

– Dabar atvažiavome antrą kartą. Pirmąsyk lankėmės buvome kartu su žmona Maša prieš 29 metus. Taip, tai buvo kelionė po mūsų vestuvių.

– Kodėl tada pasirinkote Lietuvą?

Marija Pobedinskaja: Todėl, kad anksčiau nebuvome viešėję Lietuvoje. Tai buvo tokiu pat metu, kaip dabar – sausį, tik 1990 metais.

– Kaip tik norėjau jūsų paklausti: ką reiškia būti kosmonauto žmona?

Marija Pobedinskaja: Tai nėra paprasta. Kai vyras rengiasi skrydžiui, praktiškai gyveni be jo. Rengimasis skrydžiui atima tiek daug laiko, kad nėra kada pamatyti savo žmonos ir vaikų. Po to jis išskrenda į kosmosą. Apima sunkus jausmas, kad tavo vyro niekur Žemėje nėra. Jis išėjęs į kitą matavimą. Jausmas keistas, baisu, neramu. Sakau atvirai. Yra daug pavojingų profesijų. Tačiau niekur daugiau neapima jausmas, kad žmogaus nėra Žemės planetoje. Dvejopa būsena. Viena vertus, gyveni savo įprastą kasdienį gyvenimą. Kita vertus, visą laiką galvoji, kad tavo vyras kosmose, bandai įsivaizduoti, kuriame erdvės taške.

Kai nusileidžia iš kosmoso, sutuoktinis negrįžta namo. Kiek laiko žmogus skraidė, tiek pat turi ir reabilituotis.

– Jūsų vyras yra praleidęs kosmose ištisus metus! Ar bent pasimatote iškart, kai nusileidžia?

Marija Pobedinskaja: Galiu prisiliesti, kai susitinkame oro uoste. Tada Kosmonautikos centre vyro laukia ilga reabilitacija. Kai galiausiai grįžta namo, rašo ataskaitas. Ilgai neužsibūna. Daug keliauja darbo reikalais, dalyvauja visuomeninėje veikloje.

Pastebėjau, kad kosmose pabuvęs žmogus keičiasi. Nesakau, kad darosi blogesnis ar geresnis. Tiesiog kitoks. Aš tai jaučiu.

– Įdomus tokios šeimos gyvenimas.

Marija Pobedinskaja: Taip, įdomus. Nėra paprastas. Savotiškas.