Kodėl negyvų žmonių kūnai būdavo apibraukiami kreida? Ar tai vis dar daroma?
Ti­kriau­siai fil­muo­se, o gal­būt ir se­no­se nuo­trau­ko­se esa­te ma­tę nu­si­kal­ti­mų sce­nas, ku­rio­se nu­žu­dy­tų žmo­nių kū­nai yra apib­rauk­ti krei­da. Ar ka­da su­si­mąs­tė­te, ko­dėl taip bu­vo da­ro­ma? Ar krei­da vis dar nau­do­ja­ma ir šiais lai­kais ti­riant nu­si­kal­ti­mus?

Iš tiesų, filmų kūrėjai neišsigalvojo – kreida kūnai iš tiesų kartais būdavo apibraukiami. Tiesa, ne taip tiksliai, kaip kartais vaizduojama – niekas atskirų pirštų tikrai neapibraukinėjo. Tai buvo labiau jau bendras siluetas be jokių smulkesnių aprangos ar kūno detalių. Kūnas būdavo apibraukiamas po pirminės jo apžiūros ir prieš pat jį išvežant.

Kreida įvykio vietoje darbuodavosi vienas iš pareigūnų – tai buvo antrinė užduotis, kuriai didelis dėmesys nebuvo skiriamas, todėl tai iš esmės galėjo padaryti bet kas. Buvo naudojama balta arba geltona kreida, tačiau kartais buvo naudojama ir balta lipni juosta. Tačiau absoliučioje daugumoje nusikaltimų ir tragiškų nelaimių šios priemonės nebuvo naudojamos apskritai. Tiesa yra ta, kad tai nebuvo nusikaltimo tyrimo priemonė.

Kodėl kūnas būdavo apibraukiamas? Tai turėjo vienintelę paskirtį – kad spaudos atstovai galėtų daryti įvykio vietos nuotraukas su tiksliai pažymėta kūno vieta ir pozicija. Taip laikraščių skaitytojai ir, vėliau, televizijos žiūrovai galėjo geriau įsivaizduoti, kas įvyko, o fotografams nereikėjo fiksuoti tikrų kūnų – tokie vaizdai būdavo per žiaurūs žiniasklaidai. Tuo tarpu policija, žinoma, nuotraukas tyrimui darydavo su kūnu – jiems kreida nebuvo reikalinga.

Iš tiesų, kreidos linijos galėjo net pakenkti tyrimui. Po įvykio vietą ir vaikščioti taip paprastai negalima, o juo labiau jos teršti atsineštais pėdsakais. Tie pareigūnai, kurie per anksti spaudai pažymėdavo kūną, būdavo griežtai peikiami ir galėjo prarasti darbą. Būtent dėl to kreida būdavo išsitraukiama tik prieš pat išvežant kūną.

Šiais laikais kreidos linijomis kūnai nebėra žymimi, o ir pati spauda nėra tokia suinteresuota įvykio vietos fotografijomis. Vietoje to nusikaltimų tyrėjai naudoja įvairius žymeklius, kuriais pažymi įvairius pėdsakus – nuo daiktų iki kraujo lašų. Tačiau filmų kūrėjai labai pamėgo šį motyvą – tai leidžia atvaizduoti nusikaltimo ar nelaimės vietą be aktorių pagalbos.