Kazachstano egzotika prasideda Almatoje
„Aš jū­sų lau­kiau“, – pa­si­girs­ta bal­sas iš tam­sos, kai siau­čiant pū­gai pra­sklei­džia­me kal­ne su­ręs­tos jur­tos už­dan­gą, at­sto­jan­čią du­ris. Tą pa­čią aki­mir­ką du di­džiu­liai šu­nys, už­my­nę ant ma­no ba­tų, įre­mia snu­kius į pil­vą. Šio­je jur­to­je jau vie­šė­jo­me va­kar ir nė ne­ke­ti­no­me pa­kar­to­ti vi­zi­to, ta­čiau taip nu­ti­ko, kad ke­lias pa­si­su­ko at­gal.

Į Kazachstaną keliauti irgi neketinome – jei ne nauji „AirBaltic“ skrydžiai į Almatą, būtume pasukę kita kryptimi. Bet štai – penkios valandos ore, ir mes jau egzotiškame stepių ir kalnų krašte.

Su dėde Stasu, sodraus balso šeimininku, susipažinome vos pakilę į Talgaro perėją. Šalia Almatos esanti perėja lengvai pasiekiama keltuvu – tereikia miesto autobusu atvažiuoti iki Medeo stadiono ir įšokus į keltuvą su dviem persėdimais pasikelti iki aukščiausio taško. Po kojomis lieka keliai, miškai, Šimbulako slidinėjimo bazė. Iš 3163 m aukštyje esančios Talgaro perėjos galima pasižvalgyti ne tik į apačioje dunksančią Almatą, bet ir į kitą pusę – už gilaus slėnio nusidriekusius dar aukštesnius, sniegu užverstus kalnus. Tai Tianšanio priekalnės. Iki Kinijos – vos du šimtai kilometrų, o į Kirgizstaną per pusdienį galima nueiti pėsčiomis. Norinčiųjų pasižvalgyti iš viršaus netrūksta, todėl keltuvai nuo ryto iki vakaro sukasi nesustodami.

Šalia Almatos esanti Talgaro perėja lengvai pasiekiama keltuvu – tereikia miesto autobusu atvažiuoti iki Medeo stadiono ir įšokti į keltuvą.

Aukštybėse – švęsti gimtadienį

Čia atsidūrėme ne šiaip sau – Andrius, mano antroji pusė, sukūrė planą aukštybėse atšvęsti mano gimtadienį, per penkias dienas apeinant keletą kalnų, kuriuos išvydome knygelėje apie Almatą. Įdomu, kad knygelę su žemėlapyje pažymėtais kalnų maršrutais įsigijome Almatos knygyne už 8 eurus, bet kai parodėme turizmo informacijos centre, darbuotojas, vardu Maratas, pakėlė antakius. „Mes jas nemokamai dalijame, bet jau neturime“, – tarė jis ir gūžtelėjo pečiais. Šalia knygelės buvo parduodama ir kitokių turizmo centro parengtų brošiūrų bei žemėlapių, kurių Maratas pasiskundė nebeturįs. Turbūt todėl, kad knygynai susirinko.

Taigi, su šiuo brangiu-nemokamu žemėlapiu užklydome į Staso jurtą pasiklausti, kaip nusileisti į kitą kalno pusę, prie Komsomolkos upės. Stasas, pavartęs mūsų popierių, tyliai švilptelėjo, pakėlė akis į debesis, paskui vėl nuleido ant žemėlapio ir galiausiai pasikasęs pakaušį pasidomėjo, kur mes gavome tokį planą. „O kur jūsų virvės, kur įranga?“ – paskėsčiojo rankomis, apsukdamas ratą apie vieną ir apie kitą. „Forma gera, tik įrankių nėra, – padarė išvadą ir lyg tarp kitko pridūrė. – Vakar jau du ištraukėme, vieną neštuvais išnešėme“.

Maršrutą pavadinęs „negeru“ Stasas mostelėjo į netoliese stūksančią viršūnę, tikindamas rinktis kitą, Almatos kryptimi vedantį kelią. Išmindytu taku traukė keli žmonės be kuprinių ir be nešulių. Tačiau mūsų rankose laikoma turistinė knygelė diktavo savo: „Apavas – sportbačiai, įranga – kuprinė ir miegmaišis, sudėtingumas – vidutinis“. Maršrutas joje buvo pavadintas „pasivaikščiojimu“, o žemėlapyje keliose vietose sužymėti suoliukai. Ką gi, su Stasu dar tik susipažinsime… Pasikliovę knygele ir pasukę ne Almatos, o upės link, išėjome „pasivaikščioti“ 36 km ilgio maršrutu, vadinamu Didžiuoju Almatos žiedu.

Šlaitu – keturiomis

Pro debesis baltavo sniegu nuklotos viršūnės, po kojomis plytėjo Almata, joje – 35 laipsniai karščio, nors viršuje tebuvo vos daugiau nei dešimt. Žvarboka, tačiau turint striukes ir žieminius miegmaišius – ne bėda. Į kalnus juk nelipsime, tik iš slėnių pasigrožėsime viršūnėmis. Patraukėme žemyn samanomis apsiklojusiu šlaitu su kuprinėmis, prikrautomis maisto atsargų penkioms dienoms. Šlaitui pasibaigus stačiu skardžiu, išsitraukėme žemėlapį, o debesis paslėpė saulę ir ant pievelės pasipylė žirnio dydžio ledukai, šaudę penkias minutes. Ir vėl išlindo liepos saulė, šyptelėjo giedra.

Šlaitu kone keturiomis nusikabarojome iki suvirtusių akmenų sangrūdos, žemėjančios taip stačiai, kad net baisu pažiūrėti. Kilometrą iki apačios ropojome tris valandas. Kas žingsnį pykau ant kuprinėje besijuokiančių dviejų litrų vyno, bet negi jį išpilsi per gimtadienį?

Apačioje šniokščiantį upelį išgirdome stovėdami ant sangrūdos viršaus, bet nusileidę išvydome tik akmenuotą griovį. Pasakyk lietuviui, kad toks griovys – tai upė, ir būsi išjuoktas. Tačiau knygelė aiškiai vadino griovį Komsomolkos upe. Jos vaga patraukėme per akmenis, šokinėdami iš vieno kranto į kitą, nes statūs, išgraužti šlaitai neleido pastatyti kojos, kartu su purvu neįčiuožiant į vandenį.

Iš pirmo žvilgsnio griovį primenanti upė netruko atskleisti savo galią ir srovės išdaigas, leisdama per pora valandų pasistūmėti vos kilometrą. Saulei slenkant vakarop už nugaros atsidūrė trys kriokliai, bet poilsiaviete su suoliuku nė nekvepėjo. Kelią pastojus aukštam kriokliui, iš abiejų pusių įrėmintam stačiais akmenimis, penkių dienų avantiūra baigėsi. Apėmė liūdesys – nei apeisi, nei nušoksi, nebent su virve nusileisi, kaip kalbėjo Stasas. Tik kur nakvoti, kai nematyti lėkšto šlaito?

Pakvipo turguje pirkta arkliena

Metę kuprines išėjome į žvalgybą. Prie upės – akmenys, aukščiau – nuošliaužos. Prašom – miegok ant akmens sėdėdamas arba įsirėmęs nugara į šlaitą. Užsikabaroję aukščiau, radome dviejų metrų apylygį plotelį, peiliu nušienavome krūmus ir ant akmenų pasikloję kupstą pasistatėme palapinę. Nors ir kreivai, svarbu stogas virš galvos. Netrukus pakvipo ant primuso kunkuliuojančia sriuba ir Žaliajame turguje pirkta arkliena. Kazachai suvartoja kalnus šios mėsos.

Kai saulėlydis į puotą atvedė stirną, mintyse sveikinau save su gimtadieniu ir klausiausi, kaip kalnų viršūnėse vėjas griausmingai gainioja debesis. Pirmas lašas nukrito į sriubą bebaigiant puotauti. Susirinkę daiktus smukome vidun ir dar vakarui nepasibaigus prasidėjo šlapiausio gyvenime gimtadienio naktis. Nepraėjus nė pusvalandžiui vanduo pasipylė pro palapinės stogą, siūles, o pasruvęs šlaitais žemyn, ėmė skverbtis iš apačios, užliejo miegmaišius ir daiktus. Valanda, dvi, trys… griaustinis – liūtis, ir vėl griaustinis – liūtis. Subliuškusią palapinę laikydami už kampų, laukėme liūties pabaigos. Jos vis nebuvo. Džiaugsmas užplūsdavo lietų pakeitus krušai, kuri leisdavo keletą minučių nusnūsti, nepurtant vandens nuo palapinės. Pasirodo, kad labai norint miego, galima ir baloje nusnausti.

Palapinės kraštus palaikę šešiolika valandų, beveik įgavome kolonų formą. Kitos dienos vidurdienį nusprendėme krapštytis lauk, nors ir per lietų. Tikriausiai įžeistas, kad neįvertinome, griovys per naktį paplatėjo keliskart ir tikrai virto griaudėjančia upe. Nė nemanyk kojos kišti į kunkuliuojančius verpetus. Neliko nė žymės akmenų, kuriais slinkome pirmyn. Rūpėjo ne fotografuoti, o skambinti pagalbos numeriu.

Palikę stirnai palapinę, maisto atsargas ir dalį daiktų, iki tarpeklio akmenų atropojome šlaitais keturiomis. Čia lietus liovėsi, o tokiai progai pasitaikius, keberojomės į viršų lyg genami su šautuvu – juk bet kurią minutę galėjo vėl prapliupti lyti. Ginė ir mintis, kad vakare išjungs keltuvą, o mes liksime šlapi pūgoj ant kalno. Deja, abu spėjimai išsipildė: išlipę iš tarpeklio patekome į pūgą, keltuvas neveikė, jokia žmogysta nesirodė. Čia akys užkliuvo už geltonos lentos, kurios leisdamiesi nepastebėjome. „Zona nepatruliuojama, gelbėtojai nedirba“ – išdėstyta trumpai ir aiškiai.

Pro debesis baltavo sniegu nuklotos viršūnės, po kojomis plytėjo Almata, joje – 35 laipsniai karščio, nors viršuje tebuvo vos daugiau nei dešimt.

Jėgos grįžta Staso jurtoje

„Aš jūsų laukiau“, – sako Stasas iš tamsos, kviesdamas užeiti. Dar akimirka, ir mes, apsimuturiavę visu Staso garderobu, šokame į jo pasiūlytus sausus batus. Peršlapę drabužiai gula ant pasienyje ištiestos virvutės. Dantys kalena, sunku žodžius rišliai tarti. Nuo išsekimo bloga. Stasas kloja kupranugario vilnos čiužinį, ištraukia storą antklodę, liepia gulti pailsėti. Užkaitęs virdulį, atneša vaistų. Panirdama į miegus girdžiu Staso pasakojimą apie jo per daugybę metų išvaikščiotus kalnų takus, apie viršūnes, apie baisiausias perėjas. „Jei reikia, aš vykstu ir į geltonąją zoną“, – sako gelbėtoju dirbantis alpinistas, traukdamas cigaretės dūmą.

Sutemus jėgos grįžta, bet šviežias antplūdis pabudina ir skrandį. Išgirdęs, kad ant kalno šventėme gimtadienį, Stasas pagyvėjęs siūlo dar sykį atšvęsti. Iš lauko virtuvės grįžęs su glėbiu gėrybių, guldo jas ant stalo. Po akimirkos jurtoje pasklinda gardūs kvapai – mūsų primusas net pūkšdamas čirškina keptuvėje avienos šašlykus, vištos kulšis, puode verda makaronus, kaitina arbatą.

„Išjungė elektrą ir keltuvus penkioms dienoms“ – sukramtęs šašlyką praneša Stasas. Bet nenusimena, vienas įkalintas kalne, patamsyje. Jis jurtoje gyvena savaites ir mėnesius, į miestą nusileidžia tik apsikirpti, pasėdėti restorane, pasivaikščioti gatvėmis, bet po poros dienų vėl keliasi viršun. Mieste gyventi jis negali. Kai paskutiniu keltuvu nuo kalno nusileidžia visi darbuotojai ir turistai, prasideda Staso laikas.

Supapsėjęs paskutinę cigaretę, Stasas pasišaukia šunis ir iš vidaus užremia medines duris. Sutemus prie jurtos paieškoti maisto atklysta snieginis leopardas. Pasak Staso, geriau su juo nesusitikti. Visi išsitiesiame ant savo kilimėlių ir Stasas užpučia žvakę. Turint tokius šildytuvus, nešalta ir šalčiausią naktį. Tamsoje girdėti tik pūgos riaumojimas ir dviejų šunų šnopavimas. Būna ir pokštų su tais haskių veislės šunimis, žmonės ne juokais tokio dydžio gyvūnų išsigąsta. Kartą išvydusi Staso draugužius artinantis, nedidukė japonė griuvo ant žemės šaukdama, kad ją puola vilkai.

Almata rengėsi sukaktims

Pūga nepasitraukia nei ryte, nei iki pietų. Nors ir nenoromis, tenka atsisveikinti su Stasu ir nerti į šlapdribą, ieškoti kelio žemyn. Dar ir dabar prieš akis matau, kaip debesiui prasiskyrus Stasas moja nuo šlaito, net širdį suspaudžia. Šunys tupi prie kojų iš abiejų pusių. Dar akimirka, ir trys juodi taškai dingsta migloje. Valanda, dvi, trys… Maklinę slidžių trasomis pro visas bazes, vakarop pasiekiame Almatą. Mieste tvoskia karštis, saulė spigina kaip pašėlusi. Apsinuoginę praeiviai su užuojauta dėbso į mus, permirkusius iki paskutinio siūlo.

Almatoje išversti šaligatviai, išraustos aikštelės – prieš prezidento Nursultano Nazarbajevo gimtadienį ir naujosios Kazachijos sostinės Astanos dvidešimtąjį jubiliejų nuspręsta rimtai susitvarkyti. Mieste tūkstančiai, o gal – dešimtys tūkstančių darbininkų, ir viskas tvarkoma vienu metu – parkai, aikštės, šaligatviai, skverai, alėjos. Tauta vaikšto gatvėmis kartu su važinėjančiais automobiliais ir autobusais. Neįtikėtina, kaip vienu metu įmanoma rasti tiek plytelių klojėjų ir asfalto tiesėjų. Lyg medžiai miške – vieniems nutolus, kiti priartėja. Tik akivaizdu, kad trūksta technikos – devyni iš dešimties darbininkų kasa griovius kastuvais. Tik laimingieji sėdi prie ekskavatorių vairo.

Dar neišdžiūvę nuo liūties svarstome, kur trauksime pailsėję – Almatoje tiek visko daug. Aplink miestą gausu vaizdingų lankytinų vietų. Be Talgaro perėjos ir Šimbulako kalno iš Almatos galima aplankyti Didįjį Almatos ežerą (15 km nuo centro), nuo jo nukeliauti į Kosmoso stotį ir Didžiąją Almatos viršūnę (dar apie 15–20 km), nuvažiuoti į Šaryno tarpeklį (200 km). Almatoje smagu pasivaikščioti Arbatu, vidury miesto pakilti keltuvu į Kok Tobės kalną, kuriame stovi televizijos bokštas, aplankyti vieną didžiausių Kazachstane Centrinę mečetę. Vaikštinėjant didžiuliame Žaliajame turguje galima paragauti kumiso, kupranugarės pieno, arklienos, sūrio saldumynų ir visokių egzotiškų dalykų, kurie atsiduria ant kasdienio kazachų stalo. Jais mėgausimės kai išdžiūsime ir išsimiegosime...

Ką reikėtų žinoti keliaujantiems į Kazachstaną

* Tiesioginius skrydžius iš Rygos į Almatą nuo balandžio iki spalio mėnesio vykdo skrydžių bendrovė „Air Baltic“. Kartu su jungiamuoju skrydžiu iš Vilniaus kelionė per Rygą į Almatą trunka apie 7–8 valandas. Turisto kortelės (vizos pakaitalas) keleiviams išdalijamos lėktuve. Jas geriausia užpildyti dar nenusileidus, nes oro uosto atvykimo salėje prieš pasų patikrą nėra nei kur atsisėsti, nei ant ko pasiremti, nei kuo rašyti. Verta pasiimti savo rašiklį, nes ir mieste ar viešbutyje norint ką nors pasižymėti, ne taip lengva jį greitai gauti.

* Iš oro uosto į Almatos centrą (apie 20 km) patogiausia važiuoti taksi – reali kaina iki centro yra apie 3000–3500 tengių (8–10 eurų). Galima važiuoti ir miesto autobusu už 150 tengių, bet užtruks tikrai ilgai ir neaišku, kada autobusas atvažiuos. Kazachstano valiuta – tengė; 1 euras apytiklsliai lygus 415 tengių.

* Kazachstane taksi laikomas bet kuris automobilis, sustojantis jums pakėlus ranką, kitaip tariant, visi automobiliai yra potencialūs taksi ir daugelis vairuotojų važinėja gatvėmis tik tam, kad užsidirbtų pinigų. Almatos gyventojai irgi naudojasi tokių taksi paslaugomis – pilnos gatvės tranzuojančių žmonių. Važiuoti mieste tokiu transportu – apie 1000 tengių. Galima paprašyti nuvežti ir į užmiestį, į kitus miestelius ar į kalnus, protingai sutariant dėl kainos. Naudotis užmiesčio autobusais ar mikrobusais patartina nebent turint marias laiko ir jokio konkretaus plano, mat transportas gali ir neišvažiuoti, jei nesusirinks keleivių. Privačių vairuotojų pateikiamos kainos nėra kosminės, o jei derėsitės dalindami jas iš dviejų, išeis pigiau, nei važiuoti autobusu Lietuvoje.