Kaip #aširgi vos nepavirtau snaige
Prieš ke­le­tą mė­ne­sių Ho­li­vu­de at­si­vė­ru­si sek­sua­li­nio prie­ka­bia­vi­mo pa­maz­gų smeg­duo­bė įgi­jo glo­ba­lų mas­tą ir kol kas dar ne­ža­da už­si­ver­ti. Me­tų pra­džio­je nau­jo ži­ba­lo į ug­nį įpy­lė pra­ncū­zės, par­eikš­da­mos, kad ne vis­kas yra OK su #Me­Too kam­pa­ni­ja.

Esminė iniciatyvos idėja – skatinti atvirą kalbėjimą, demaskuoti išankstines nuostatas lyties atžvilgiu ir atkreipti dėmesį į bjauriausius socialinius pūlinius – yra nepaprastai svarbi ir reikalinga, ypač konservatyvesnėse visuomenėse, tokiose kaip Lietuvos. Deja, ne visoms emancipuotosioms ir emancipuotiesiems pasirodė, kad šios iniciatyvos siunčiama žinia yra iki galo teisinga, ir čia kalbama ne apie tokius liguistus samprotavimus, kokius buvo galima išgirsti „Yva“ vokalistės vedamoje televizijos laidoje „Moterų balsas“ (pagrindinė siųsta žinia: nu, jos pačios kaltos…), bet apie šį tą daugiau, kas emancipaciją gali grąžinti į XVIII amžių, o žodžio ir diskusijos laisvę paversti tokia kaip XXI amžiaus Šiaurės Korėjoje.

Tačiau ši grotažymė visų pirma visiškai suniveliavo neįtikėtinai platų spektrą patirčių, kurios prasideda agresija ir smurtu, o baigiasi nevykusiu flirtu bare ar darbovietėje.

Keli grotažymės pavojai

#MeToo yra vienas iš tų slidžių reiškinių, apie kuriuos kalbėti galima tik gerai arba išvis nieko nekalbėti (panašiai kaip apie absoliučiai bet kokį Rusiją liečiantį aspektą Lietuvoje), nes retas kuris norėtų būti išvadintas šovinistine kiaule arba antifeministe. O jeigu rimtai, retas kuris ir nori menkinti seksualinį priekabiavimą patyrusias merginas ir jų karčius išgyvenimus.

Tačiau ši grotažymė visų pirma visiškai suniveliavo neįtikėtinai platų spektrą patirčių, kurios prasideda agresija ir smurtu, o baigiasi nevykusiu flirtu bare ar darbovietėje. Skaitantys grotažymių istorijas širdingai linksi galvomis ir baisisi, o sekantys istorijas kartais taip nori ką nors įspūdingo papasakoti, kad ima ir… mažumėlę persistengia. Štai britė Emily Cole, pakliuvusi į pergrūstą tarpmiestinį traukinį Edinburgas-Londonas, pakėlė tikrą triukšmą, kai dėl nepatogios situacijos pasiskundus pagyvenusiam transporto darbuotojui į ją buvo kreiptasi honey, malonybiniu žodžiu, plačiai vartojamu daugumos vyresnio amžiaus anglosaksų. Emily teigia, kad į jos skundą sureaguota nebuvo, nes ji – moteris, išdrįsusi mesti iššūkį vyrui. O toliau istorija rutuliojosi nelabai gražiai: į Emily pareiškimą „Twitter“ geležinkelio kompanija atsakė paklausimu, ar kitą kartą ji norėtų būti pavadinta pet ar love. Žodžiu, iš visų pusių rietenos ir iš nė vienos – nei empatijos, nei pagarbos, nei tos pačios emancipacijos.

O dar blogiau, kai prasideda viešas purvinų apatinių tyrinėjimas ir skalbimas situacijose, kurios yra veikiau rimtos ir bjaurios, o ne pretenzingos, kaip aprašytoji. Ypač tos, kurias ne visada lengva apibrėžti kaip techninį išprievartavimą: kiek promilių ji būtų galėjusi įpūsti? Kokio trumpumo sijonas buvo segėtas? Ar buvo galima įtarti kito žmogaus kėslus? Na ar galų gale ji žinojo, kur veliasi??? Skaudžias patirtis paviešinę žmonės nesiekia būti paviešinti iki tokio lygio, bet kai ribos yra neaiškios, randasi antras grotažymės pavojus: moters infantilizavimas ir viktimizacija. Buvusi JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice interviu CNN sveikino iniciatyvą #MeToo, bet taip pat pareiškė mananti, kad visos reakcijos ir išvados turėtų būti apgalvotos. „Nepaverskime moterų snaigėmis. Neinfantilizuokime jų“, – dėstė C. Rice.

Subtiliai į žodžius sudėliota politikės pozicija kontrastuoja su šimto prancūzių pasirašytu viešu pareiškimu, išspausdintu laikraštyje „Le Monde“, kuriame kritikuojama grotažymė ir kuris buvo sukurtas aktorės Catherine Deneuve iniciatyva. Pats laiškas išėjo prieštaringas, mat ne visai patogiai nuteikia C. Deneuve aršus noras ginti kai kurių priekabiavimu apkaltintų vyrų meninius pasiekimus, kas tapo dar viena trajektorija ilgai diskusijai. Mąstyti galima ir paprasčiau: kaip šalys gali nuspręsti taikyti ekonomines sankcijas kitoms šalims ar individualus vartotojas boikotuoti neetiškai pagamintą prekę, taip ir kūrybinių produktų (ne)vartojimas gali tapti politinio tono išraiška. Šiaip ar taip, rimtą požiūrį į prancūzių pareiškimą tikrai sugriauna vienos iš signatarių, buvusios radijo laidų vedėjos Brigitte Lahaie, pasisakymas vienuose televizijos debatuose, kad prievartaujamos moterys gali patirti seksualinį malonumą. Na, ir tai, kad signatarės pasiūlė nekreipti dėmesio į vyriškius, viešajame transporte besitrinančius į moters sėdynę.

Grotažymė gali grąžinti moteris į gūdžius, jokios seksualinės revoliucijos dar nesiekiančius laikus, o kiekvieną vyrą (ypač baltąjį) pavaizduoti kaip potencialų grobuonį.

Deja, šitie perliukai paskandina kaip ir neblogą pareiškimo idėją: atkreipti dėmesį, kad grotažymė gali grąžinti moteris į gūdžius, jokios seksualinės revoliucijos dar nesiekiančius laikus, o kiekvieną vyrą (ypač baltąjį) pavaizduoti kaip potencialų grobuonį, nors šis galbūt dalyvavo alfa vyro mokymuose, apgailėtinai flirtavo ir tiesiog buvo ne kažkieno skonio. Ačiū Dievui, nuo šiol technologijos siūlo išeitį visiems, norintiems apsisaugoti nuo visokių neaiškių sekso situacijų: neseniai pristatyta mobilioji programėlė „Legal-Fling“ siūlo greitai ir patogiai pasirašyti abipusį sutikimą mylėtis. Programėlė taip pat siūlo užfiksuoti tokias išlygas kaip sadomazochistinių metodų naudojimas, o neaiškių situacijų atveju – užsisakyti teisinį pagrindą turintį sertifikatą. Skamba juokingai, bet…

Tarp daugybės –izmų

Nors prancūzių pareiškimas „Le Monde“ sulaukė pelnyto pasipiktinimo, reikia sutikti, kad jo sukurpimo intencijos – atkreipti dėmesį į viktimizacijos kultūros plitimą – turi racijos. Kaip ir dažnas noras juodinti šiaip jau progresyvias visuomenes, kuriose siekiant gerų tikslų dar labiau akcentuojami lyčių skirtumai, įvedamos kvotos ir kuriamos saugios erdvės moterims. Nida Vasiliauskaitė šį reikalą apibūdina vaizdingai: „Merginos aprašomos kaip ypatinga padermė – tokia, kurią privalu laikyti ekstremaliai pažeidžiama, nuolatos bent potencialiai žeidžiama, bejėge, tirtančia nuo dirstelėjimo lyg medūzos drebučiai, trapia lyg ploniausias stiklas, kuriame nuo neatsargaus kakštelėjimo atsiras įtrūkis visam gyvenimui“ (portalas „Delfi“).

Grotažymės iniciatyva atvėrė klodus debatų apie skirtingus feminizmus, progresą, pagarbą, reanimuotus lyčių vaidmenis, žodžio laisvę ir dogmatizavimą. O pastarieji du aspektai ir suponuoja įdomiausią grotažymės užvirtą klausimą: ką mes vis dėlto laikome progresyvia visuomene? Tą, kurioje egzistuoja puritoniškos elgsenos ir padorios nuomonės ribos, ar tą, kurioje esi laisva ne tik papasakoti savo #MeToo istoriją, bet ir garsiai pareikšti, kad tave žeidžia grotažymės formuojamas išankstinis požiūris į tave kaip į trapią snaigę?