Jūreiviškas pokštas: nuo jo neišsisuka nei vienas naujokas
Dar­bas lai­ve nė­ra leng­vas. Nie­ko keis­to, kad daž­niau­siai jū­rei­viais bū­na vy­rai. Šis dar­bas užg­rū­di­na ir fi­ziš­kai, ir emo­ciš­kai, ypač jei lai­vas – ka­ri­nis. Ta­čiau JAV ka­ri­nių lai­vų įgu­los mėgs­ta pa­si­links­min­ti. Pa­vyz­džiui, jau ke­lis de­šimt­me­čius jau­ni jū­rei­viai yra siun­čia­mi gau­dy­ti pa­što plū­du­rų.

Paštas į laivus iš tiesų vis dar yra pristatomas. Nors svarbiausia informacija keliauja šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis, kartais laivuose turi apsilankyti sraigtasparnis su pašto maišu. Aišku, bet tik tada, kai tai leidžia padaryti oro sąlygos. Kai jūra labai banguoja, jokie orlaiviai prie laivų nesiartina – nėra prasmės taip rizikuoti dėl pašto. Todėl susikaupę siuntiniai yra sudedami į specialų plūdurą, kuris yra išmetamas kažkur priešais laivą, kad šis plaukdamas galėtų jį pagriebti. Bet kas jį pagriebs? Aišku, kad jauniausi, nepatyrę jūreiviai.

Darbas yra išties atsakingas – jūreiviai laukia savo pašto, nes jis praskaidrina jų nuotaiką, leidžia prisiminti krante likusius artimuosius ir, dažnai, paskanauti namuose ruoštų skanėstų. Paštas atkeliauja retai, todėl jo visi labai laukia. Jaunieji žino, kad tai – labai atsakingas darbas ir jei plūduro nepavyks pagauti, laukia kokia nors bausmė. Dar daugiau – visą įgula visą laiką pyks, nesikalbės ir nepadės. Gyvenimas virs pragaru.

Pašto plūdurai naudojami tada, kai jūra yra labai banguota. Kai paskelbiama, kad netoliese turėtų būti plūduras, jaunasis jūreivis yra aprengiamas visa reikalinga saugumo įranga – juk jam reikės persisverti per laivo bortą. Jis gauna ilgą lietpaltį, apsauginius akinius, dažnai – plaukmenis, gelbėjimosi liemenę, odinę skrybėlę ir kitus daiktus. Į rankas įspraudžiama ilga kartis, skirta daiktams iš vandens ištraukti. Jos gale yra kablys, tačiau šiuo įrankiu naudotis ne taip jau paprasta. Jūreiviui dreba kojos, jis bijo ir laukia. Jis negali prarasti budrumo, nes plūduras, nors ir yra ryškus ir didelis, gali pasislėpti už bangų.

Taip jaunasis jūreivis laukia kurį laiką, kol ateina metas tvirčiau suimti kartį į rankas ir išklausyti ilgiausių pajuokų. Jokio plūduro nėra. Taip paštas nėra pristatinėjamas – kai negalima nusileisti, maišas yra tiesiog nuleidžiamas ant denio. Su plaukmenimis ir lietpalčiu ant denio stovintis jaunuolis rausta iš gėdos, o seni vilkai ima dalintis prisiminimais, kaip kadaise patys taip buvo apgauti.

Nėra aišku, kada gimė ši tradicija, tačiau jai jau tikrai kelios dešimtys metų. Tiesa, šiais laikais apie ją paskaito vis daugiau žmonių ir eidami dirbti į karinius laivus jie tam jau yra pasiruošę.