Indiškas dienoraštis be sario
Kai pir­mą­kart nu­va­žiuo­ji į Ro­mą, vi­si klau­sia, ar ma­tei Ko­li­zie­jų. Vos nu­skri­dus į In­di­ją iš Vil­niaus pa­si­py­lė ki­to­kie klau­si­mai. Ar la­bai ne­šva­ru? Ar ti­krai in­dų vai­ruo­to­jai kaip iš­pro­tė­ję? Ar ne­pa­lei­do vi­du­rių? Ar nie­kas ne­prie­ka­bia­vo? Ga­lų ga­le – ar at­si­vė­rė ča­kros?

Indija neabejotinai tinkamai pasirinko savo reklaminį šūkį „Incredible India“ – ji tikrai neįtikima. Neįtikimai graži ir ne mažiau neįtikimai nešvari bei chaotiška. Neįtikimai dvasinga, tačiau turistės moterys įspėjamos nevaikščioti sutemus atokiose vietose, kad nebūtų išprievartautos. Visame pasaulyje indai garsėja kosmoso ir kitomis moderniausiomis technologijomis, tačiau tarsi užsikonservavę teberašo į oficialius dokumentus, kuriai kastai priklauso, valgo ranka, ignoruoja tualetinį popierių. Indija – šešta pagal UNESCO pasaulio paveldo objektų gausą, tačiau dar labai daug indų tebeskursta tikrai neišraiškingos architektūros lūšnynuose.

Žinoma, pagal poros savaičių įspūdžius milžiniškoje Indijoje (plotu 50 kartų didesnė už Lietuvą), kurioje gyvena beveik šeštadalis žmonijos – apie 1,35 mlrd. gyventojų, būtų juokinga daryti apibendrinamas išvadas. Bet kad ir kiek būtumei apkeliavęs šalių ir žemynų, Indija – išskirtinis atvejis.

Išbandymas Holi dažais ir eismo ypatumais

Po beveik 10 valandų ore lainerio važiuoklė stukteli į Indijos žemę. Moderniame Naujojo Delio oro uoste keistą įspūdį kelia tai, kad vizas tikrinančio darbuotojo veidas išteptas geltonais ir rožiniais dažais. Pasirodo, didžiausia Indijoje metų šventė – Holi, simbolizuojanti pavasario atėjimą, neaplenkia net rimčiausių pareigūnų. Visi indai kaip išprotėję barsto vieni ant kitų dažų miltelius, purškia juos iš specialių „patrankėlių“, tepa kur papuola. Dar kelias dienas žmonės vaikšto niekaip nenuplaunamomis šventės liekanomis ant rankų, veido, plaukų ar drabužių.

Gavusi margaveidžio migracijos pareigūno palaiminimą žengiu į Indiją. Žingsnis – nuo tąryt minus 15 laipsnių Celsijaus Vilniuje iki plius 33 laipsnių Delyje. Bet karštis Indijoje nėra toks alinantis, koks būna, kai kartais tiek įšyla Lietuvoje.

Pro taksi vairuotojų mišką oriai žingsniuoju į metro. Deja, šventė – šventė ir metro. Taigi pirmą žvilgsnį į Indiją tenka mesti pro prepaid (išankstinio mokėjimo) taksi langą. Prie oro uosto – išpuoselėti želdynai, puiki magistralė. Jau buvau pradedanti abejoti, ar Indija nėra šmeižiama už nešvarą ir chaotišką eismą. Netrukau įsitikinti – jokio šmeižto. Taksistas varė lyg ralyje, negaišdamas nė ties raudonu šviesoforu.

Tiesa, Indijoje – jokio šoko, kad eismas priešingos nei Lietuvoje krypties, nes čia vis tiek visi važiuoja kur nori. Tad pėstieji nelabai ir dairosi, tikėdamiesi, kad juos aplenks. O įprastai eismo dalyvių seka tokia: benamiai šunys, karvės (dažniau – buliai), prekeivių stumiami prekių vežimaičiai, dviračiai, rikšos, tuktukai, motoroleriai, automobiliai, dar ir drambliai Džaipure. Motoroleriai pasuka net ir per pėsčiųjų šaligatvius. Beje, jie labai talpūs: sėdi vaikas, tada tėvas, dar vienas ar du vaikai, o gale – grakščiai į vieną pusę kojas nuleidusi mamytė, kurios sarį vėjas plaiksto į visas puses.

Ir visi tie eismo dalyviai vieni kitus lenkia, vadovaudamiesi pirmumo teise pagal transporto dydį ir vairuotojo įžūlumą, o eismo eilių tiek, kiek smulkesnių transporto priemonių sugeba įsiterpti tarp stambesniųjų. Priešinga kryptimi vyksta lygiai tas pat. Būtina pridurti, kad visi nenustygdami pypsi, net naktį tuščioje gatvėje. Žinoma, dar yra galybė indų, kertančių kelią ten, kur jiems reikia. Vis dėlto drąsiai galiu paneigti stereotipą, kad Indijos vairuotojai baisūs – jie tikri virtuozai. Per beveik dvi savaites nemačiau nė vienos autoavarijos.

Bet grįžkime į Delį. Kadangi Holi, spynos kabo ne tik ant metro, parduotuvių, bet net ir ant parkų vartų. Privačių vairuotojų gidų viešbutis taip pat niekaip neprisikvietė. Valstybinė turizmo agentūra pasiūlė kelioms valandoms automobilį su vairuotoju gidu už 122 eurus, bet šalia agentūros stoviniuojantis vyrukas sutiko suteikti paslaugą už 35 eurus.

Delis, istorinių šaltinių teigimu, šešiskart sugriautas ir tiek pat kartų atstatytas. XVII amžiuje sostinę į Delį grąžino Mogolų valdovas Šachas Džahanas, jis pastatė ir Tadž Mahalą Agroje, kuris vėliau tapo Indijos simboliu, ir įspūdingą Raudonąjį fortą Delyje. Jo laikais Šachdžahanabadu vadintas miestas buvo laikomas didžiausiu pasaulyje. Šiandien Delyje yra 19 mln. gyventojų, ir visi jie juda motoroleriais ar tuktukais. Tad dėl smogo miestą matai lyg akvarelėje.

Traukinių eismo triukai ir paslėpti Orčos lobiai

Šeštą ryto (mūsų laiku – 3, 5 val. mažiau) – traukinys į Orčą. „Madam, nežiūrėkite į švieslentę, ji sugedusi, o traukinys atšauktas. Bet nesijaudinkite, tuoj jums rasime automobilį“, – pripuola oficialų stoties tarnautoją primenantis vyriškis ir bando nuvesti prie „aukų“ jau laukiančių vairuotojų. Gerai, kad turėjau bilietus ir buvau įspėta apie šį triuką.

„Shatabdi“ ekspresas netrukus prisipildo turtingesnių vietinių žmonių ir turistų, mat traukinio bilietas ne toks ir pigus (11 eurų už 410 km, neskaičiuojant Indijoje visur priimtinų arbatpinigių). Traukinys švarus, aušinamas, į kainą įeina maistas. Žinoma, vėliau traukinio palydovas pereina vagoną su lėkštele arbatpinigiams.

Galiu paneigti stereotipą, kad Indijos vairuotojai baisūs – jie tikri virtuozai: per beveik dvi savaites nemačiau nė vienos autoavarijos.

Indijoje traukiniai kasdien perveža apie 23 mln. keleivių. Bet geležinkelių tinklas nutiestas dar britų kolonijiniais laikais prieš daugiau kaip 150 metų, tad avarijų čia pasitaiko neretai. O 12 val. vėluojantis traukinys – jokia sensacija. Ne visi traukiniai ir tokie prašmatnūs kaip „Shatabdi“. Kitą dieną vieną ruožą dėl palankesnio tvarkaraščio nutariau važiuoti „Tirukkural“ ekspresu. Laukdama stebėjau, kaip dunda traukiniai grotuotais langais, o žmonės sėdi net ant įlipimo laiptelių.

Manasis irgi buvo lygiai toks. Kelionės kaimynai – paprasti žmonės, draugiškai klausinėjantys, iš kur esu, kur keliauju, kodėl viena. Per vagoną nuolat judėjo maisto ir įvairių prekių siūlytojai, išmaldos prašytojai. Vyrai nesibodėjo ištiesti kojų ant priešais esančios sėdynės, o vieno jų žmona iš po sario iškišo kojas demonstruodama jų papuošalų įvairovę, kur kas didesnę nei ant rankų. Dvi nurodytos kelionės valandos „Tirukkural“ ekspresu beveik padvigubėjo. Bet, teisybės dėlei, ir traukinio bilietas už juo važiuotus 216 km tekainavo apie 3 eurus.

Pagaliau Džansio geležinkelio stotis, nuo jos už 15 km tuktuku ir Orča, XVI-XVIII amžiuje buvusi Bundelų kunigaikštystės sostinė. Ne veltui jos vardas reiškia paslėptą vietą. Vos 12 tūkst. gyventojų miestelis – tikra lobių skrynelė: visas nusagstytas kankorėžio formos šventyklų kupolais, rūmų ir tvirtovės kuorais. Čaturbujo šventykloje turistų laukia keletas vietinių „gidų“, kurie už nedidelį mokestį nuveda ant stogo, iš ten atsiveria visi paslėpti Orčos lobiai. O vakarėjant apžiūrėjus paslaptingą Čatrio kapaviečių kompleksą miela kartu su vietos gyventojais pavakaroti prie akmeningos Betvos upės. Žinoma, teks tądien gal kokį penkiasdešimtą kartą išgirsti „Please, selfie“ ir atsidurti kieno nors fotoarchyve.

Rytą nubudus nosį pasiekė aitrus lyg kažkokių smilkalų kvapas. Pamaniau – gal iš šventyklų? Deja, tai smilko gatvėje padegti šiukšlių kauburėliai. Prisiminiau traukinyje sutiktos turistės iš Singapūro indiškus įspūdžius: „Čia tokie nuostabūs statiniai. Tačiau tai, ką tenka pamatyti ir išgyventi keliaujant tarp jų ...“

Saulėtekis prie pasaulio stebuklo

Agra – triukšminga, išvagota klaidžių gatvelių labirintų ir išdidi turėdama vieną iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų – Tadž Mahalą. Brėkštant pasidžiaugiau, kad moterų eilė (taip, čia visur atskiros moterų ir vyrų eilės) trumpesnė nei vyrų. Pagaliau – saulėtekis prie pasaulio stebuklo!

Pirmiausia atlaikai gidų antplūdį, vėliau pribėga prižiūrėtojas ir sako: „Nesibaiminkite, aš ne gidas, nekibsiu siūlydamas savo paslaugas.“ Bet tiesia ranką į tavo mobilųjį, beveik įsakmiai rodo, ne tik kur atsistoti, bet ir kaip pakelti ranką bei vaizduoti, lyg sugnybai už Tadžo svogūninio kupolo. Tai daro taip primygtinai, kol pasiduodi. Tada, žinoma, paprašo – tik vieną dolerį. Vis dėlto palyginti, tarkim, su kokiu Egiptu, indų įkyrumas – ties mandagumo riba.

„Ašara ant amžinybės veido“ – neįmanoma Tadž Mahalo pavadinti gražiau, nei pasakė indų klasikas Rabindranatas Tagorė. Mylimiausiai Šacho Džahano žmonai Ardžumand Begum, mirusiai gimdant keturioliktą kūdikį, skirtą mauzoliejų gedintis vyras kūrė per du dešimtmečius, puošdamas ažūriniais marmuro raižiniais, pusbrangiais akmenimis, marmure it nėriniais išraižydamas citatas iš Korano.

Nuo Tadžo tolumoje matyti įspūdingas Agros fortas, pro kurio langą sūnaus įkalintas Šachas Džahanas žiūrėjo į savo sukurtą paminklą meilei, kuriame ir pats po mirties atgulė.

Rožinis grožis ir tuktukininkų išmonė

Džaipure tuktuko vairuotojas stebėjosi, kaip čia galėjo nutikti, kad ne vieną dešimtmetį vežioja turistus ir pirmą kartą – iš Lietuvos. Bet kai pasakiau, kad mūsų valstybėje nėra nė 3 mln. gyventojų, jis atsisukęs perklausė, ar teisingai išgirdęs: 3 mln., ir tai valstybė? Juk Džaipure ir tai daugiau – 3,7 milijono.

Džaipuras – chaotiškas, triukšmingas, garsėjantis kaip turistus apgaudinėjančių piliečių miestas. Tad džiaugiausi iš vakaro susitarusi dėl visos dienos tuktuku, maršruto, kainos ir kad „no shops“. Paskutine Mogolų imperijos sostine XVIII amžiuje buvęs Džaipuras garsus ant aukšto kalno stūksančia Amber fortu – XVI amžiaus hinduistinės ir islamiškosios architektūros šedevru. Bet miesto simboliu laikomas kitas brangakmenis – rožiniai Vėjų rūmai (Hawa Mahal). Rūmai tikrai kiaurai perpučiami, nes tai tarsi viena ažūro siena, pastatyta šalia turgaus gatvės, kad kilmingos moterys galėtų matyti, kaip verda gyvenimas, o pačios liktų nepastebėtos.

Bet tuktukui priartėjus prie Džaipuro garsenybės, vairuotojas sako: „Dėl jūsų padarysiu neįmanoma – trumpai stabtelėsiu, kad spėtumėte nufotografuoti, mat čia niekur negalima sustoti.“ Ir pasiūlė vėliau nuvežti parodyti kaimą, užsiimantį tekstilės gamyba ir turintį... daug parduotuvių. Tada jau mudviejų keliai išsiskyrė, nes išvažiuoti iš Džaipuro neapžiūrėjus Vėjų ir Miesto rūmų, XVIII amžiuje statytos Jantar Mantar observatorijos būtų nuodėmė.

Varanasio pelenai

Važiuojant iš Varanasio oro uosto taksi su kondicionieriumi pagauni save galvojant, kaip reikės išlipti į tą žmonių skruzdėlyną, gatves, kur čia pat valgoma, skutamos barzdos ir kerpami plaukai, prekiaujama ir kur papuolė metamos šiukšlės. Bet kai tampi to skruzdėlyno dalimi, nėra baisu, net jei nuo gatvės, kuria važiuoja transportas, iki viešbučio ant Gangos kranto reikėjo paėjėti kokį kilometrą tokių siaurų gatvelių labirintu, kad sutikus priešais ateinančią karvę teko prisišlieti prie sienos.

Beje, apie švarą, tiksliau, nešvarą. Reikia pripažinti, kad yra nešvara, ir yra skirtingas higienos suvokimas. Indijoje kairiarankiams šiukštu nereikėtų imti maisto kaire ranka, nes ji skirta kitam darbui – tualete popieriaus ne visur rasi, bet indą ir čiaupą apsiplauti – tikrai visur. Indams atrodo baisi nešvara naudotis popieriumi, užuot švariai apsiprausus. Nors čia ir neįtikėtina gausybė šiukšlių, indai kruopščiai rūpinasi asmenine higiena.

Bet visą Varanasio nešvarą atperka tai, ką čia matai ir ką pajunti. Vienas seniausių pasaulio miestų laikomas šventu, tai tikra hinduistų ir budistų piligrimų Meka. Tikima, kad Varanasyje vienu savo žmogiškųjų įsikūnijimų gyveno Dievas Šiva, o Gangos vandenys teka per Šivos plaukų garbanas. Jame – tūkstančiai didingų ir miniatiūrinių šventyklų, bet maldos čia kalbamos nebūtinai šventyklose – triskart visu kūnu pasinėrus į šventą apsivalymo deivę Gangą lieki be nuodėmės.

Varanasis – medituojančių, nušvitusių, į hinduizmą ar budizmą atsivertusių žmonių iš viso pasaulio namai. Bet net jei čakros neatsivėrė, sutemus mistiška aarti ceremonija – pasveikinimas šventai Gangos upei – užhipnotizuoja. Šventikai degančiomis žvakidėmis ir fakelais daro įspūdingus viražus, aidi giesmės, kiekvienas gali paaukoti nedidelį pinigėlį ir paleisti į Gangą gėlėmis apipintą degančią žvakelę. O koks saulėtekis plaukiant valtele, stebint minias vis panyrančių į Gangą ar sustingusių maldoje maldininkų, uoliai merkiančius į upę ryškiaspalvius sarius ir nelabai baltas viešbučių paklodes skalbėjus ir daugybę šių vaizdų priblokštų turistų.

Į Varanasį kasdien keliauja ne tik minios gyvųjų, bet ir apie 300–400 mirusiųjų. Turtingesniesiems yra elektrinis krematoriumas, o kituose dviejuose kūnai dedami ant malkų krūvos, baltais gedulo drabužiais apsirengę artimieji apeina kelis ratus visų dievų garbei ir šeimos galva (tik vyras – lyčių lygybės šiuo klausimu nėra) uždega kūną. Tikima, kad Varanasyje sudegintas žmogus patenka tiesiai į dangų. Po dviejų su puse ar trijų valandų ant to, kas liko, šliūkštelėjama Gangos vandens, ir išsipildo kiekvieno indo svajonė susilieti su šventąja upe.

Varanasio nešvarą atperka tai, ką čia matai ir ką pajunti. Vienas seniausių pasaulio miestų laikomas šventu, tai tikra hinduistų ir budistų piligrimų Meka.

Vis dėlto keistas jausmas, kai eini per žmonių pelenus tarp malkų rietuvių, tarp laukiančių eilės kūnų ir kiaurą parą liepsnojančių laužų.

Amritsaro aukso magija

Paskutinis kelionės objektas – Amritsaras apakino Auksine šventykla šventojo vandens ežero viduryje. Čia kasdien keli šimtai tūkstančių sikų maldininkų meldžiasi, neria tarp plaukiojančių raudonų žuvų į šventus vandenis, stovi milžiniškoje eilėje, kad patektų į auksinio stebuklo vidų. Vaizdas, ypač naktį, toks mistiškas, kad neatsiminiau, pro kurį iš įėjimų į didžiulį šventyklos kompleksą patekau.

Būnant Amritsare negali praleisti ir įspūdingos ceremonijos už 30 km esančiame Vagos pasienio su Pakistanu poste. Kasdien tūkstančiai indų ir ne mažiau pakistaniečių renkasi į didžiulį valstybių sienos perpus padalytą stadioną stebėti savo valstybės pusėje marširuojančių kuopų. Paskui abiejų šalių vadai paspaudžia vienas kitam ranką, ir siena, kurios iki 1947 metų nebuvo, nes tai buvo viena valstybė, užveriama.

O prie Auksinės šventyklos vis norėjosi grįžti, nes ji vienokia švintant, kitokia naktį. Bet laikas grįžti ir namo. Beje, kelionė buvo artimųjų ir draugų dovana gimtadienio proga. Kaip priedą buvau gavusi ir sarį. Bet jis liko namie, nes kad ir kaip bandžiau jį vyniotis, baiminausi, kad jis gali tiesiog nuslinkti žemėn. Grįždama lėktuve sutikau ne vieną jau įgudusią dėvėti sarį lietuvaitę.