Įdomus išradimas senovės Japonijoje pakeitęs signalizaciją – jokių virvių ir varpelių
Žmo­nės vi­sais lai­kais rū­pi­no­si sa­vo tur­to ir sa­vo pa­čių sau­gu­mu. Nie­ko ne­ste­bi­na na­mai su įreng­ta sig­na­li­za­ci­ja, ta­čiau juk ka­dai­se šių tech­no­lo­gi­jų ne­bu­vo, o kaž­kaip sau­go­tis rei­kė­jo. To­dėl se­no­vės ja­po­nai su­kū­rė ge­nia­liai pa­pras­tą iš­ra­di­mą – tai tar­si se­no­vi­nė sig­na­li­za­ci­ja, bet jo­kie var­pe­liai ir vir­vės nau­do­ja­mi ne­bu­vo.

Tačiau patys japonai abejoja, kad uguisubari yra tikras išradimas. Nijō pilyje Kiote yra lentelė, kuri teigia, kad grindų girgždesys buvo atsitiktinumas. Tačiau istorikai nėra linkę su tuo sutikti, nes tokia grindų konstrukcija reikalavo daugiau laiko ir pastangų ir jos niekada nesutinkamos paprastesniuose ne tokių turtingų žmonių namuose. Abejones sėja tai, kad nėra išlikusių rašytinių šaltinių apie sistemingą uguisubari įrengimą (tik apie jų čiulbėjimą). Todėl iki šiol neaišku, ar tai – laimingas atsitiktinumas ar genialus išradimas.

Tai – „uguisubari“ („lakštingalos grindys“). Niekas tiksliai nežino, kada ir kas išrado šias grindis. Beveik neabejojama, kad bent jau iš pradžių jos susiformavo visiškai savaime. Nors grindims visada parenkamos sausos lentos, nauji pastatai vis tiek kurį laiką kraiposi ir juda. Todėl grindys ima girgždėti. Tai įmanoma pataisyti, tačiau kažkam kilo geniali idėja panaudoti šią medžio savybę namų apsaugai.

Uguisubari iš esmės yra paprastos medinės grindys – eilė lentu pritvirtintos ant dviejų sijų. Tačiau pats tvirtinimas yra gana įdomus. Naudotos plonos metalinės plokštelės, kurias reikėjo prikalti iš apačios. Šios plokštelės sudarydavo X formą ir tarsi šiek tiek kilstelėdavo lentas – labai nedaug, skirtumas tikriausiai nebuvo vertas nei milimetro. Pačios vinys nebūdavo tvirtai sukalamos, kad grindlentės būtų šiek tiek laisvos. Taigi, kai kas nors užlipdavo ant šių lentų, jos šiek tiek prisispausdavo žemyn, pajudindamos minėtas tvirtinimo plokšteles ir priversdamos vinis čiulbėti.

Buvo tikimasi, kad šį garsą išgirs sargybiniai ir iš karto atskubės į vietą. Garsas nebuvo labai stiprus, tačiau jis buvo neišvengiamas. Net labiausiai patyrę ir geriausius įgūdžius turintys žudikai negalėjo užlipti ant šių grindų nesukeldami garso. Dar daugiau – lėtesnis, lengvesnis žingsnis skleidė tik dar didesnį girgždėjimą. Prie to, aišku, prisidėjo ir natūralios medinių lentų savybės.

Įdomu tai, kad sargybiniai turėjo išmokti eiti tam tikru ritmu, kad juos atpažintų kiti. Tačiau įprastai ant uguisubari patruliuojama nebuvo. Tokias grindis turėjo ne vieni rūmai, šventyklos ir net turtingesnių miestelėnų namai. Jos ir iki šiol yra išlikusios ne viename pastate, daugiausia jų – Kiote.