Į Kubą – ne tik kavos, romo ir cigarų
Il­ga smė­lio juo­sta rie­da­me į van­de­ny­ną, abi­pus ke­lio vė­jas gai­nio­ja kriš­to­lo skaid­ru­mo ban­ge­les. Kran­to ne­ma­ty­ti, tik – jū­ra, smė­lio lo­pi­niai ir iš van­dens ky­šan­tys mang­ro­vių kuo­kštai. Py­li­mu nu­ties­tas ke­lias drie­kia­si į jū­rą 50 ki­lo­me­trų, su­jung­da­mas tris Vil­ja Kla­ros pro­vin­ci­jai pri­klau­san­čias sa­las – Bru­ją (Las Bru­chas), En­se­na­čo­są (En­se­na­chos) ir San­ta Ma­ri­ją. Iš čia į Ku­bos sos­ti­nę Ha­va­ną – 300 ki­lo­me­trų.

Turbūt nė vienas nenustebtų sužinojęs, jog didžiausią Karibų salą juosia 400 paplūdimių – didelių, mažų, plačių, siaurų. Tačiau kad Kubos salynui priklauso daugiau kaip 4 tūkst. salų, retam šautų į galvą. O kiekviena salelė – tai atskiras paplūdimėlis ar bent jau smėlio kauburys kojai pastatyti, nors ne visos taip lengvai pasiekiamos kaip Vilja Klaros salos.

Kubos salynui priklauso daugiau kaip 4 tūkst. salų ir kiekviena jų – tai atskiras paplūdimėlis ar bent jau smėlio kauburys kojai pastatyti.

Šiose salose turizmas dar naujas reiškinys, poilsiautojų laukia ką tik įrengti viešbučiai. Naujausi jų neseniai pristatyti čia vykusioje kasmetėje turizmo parodoje „FITCuba 2018“. Pasak šalies turizmo ministro Manuelio Marrero Cruzo, šios nedidelės salelės – labiausiai augantis turizmo regionas, į jį daug investuojama.

Trečdalis turistų – iš Kanados

Arčiausiai kranto esančios Brujo (Las Bruchas) salos pavadinimas išvertus iš ispanų kalbos reiškia Raganų salą. Visą šiaurinę jos pakrantę užima dviejų kilometrų ilgio smėlėtas paplūdimys, o kitapus matyti lagūnų ir mangrovių, kurias per potvynį apsemia vanduo. Atslūgęs vandenynas palieka balutėse smulkių gyvių, o pakilęs vėl juos nusineša. Kad išvysčiau paplūdimį, kelią ir mangroves, toli eiti nereikia – viską matau iš viešbučio „Dhawa“ balkono. Be jo, saloje įsikūrę dar keturi viešbučiai. Daugiau – laukinė gamta ir lyg gyvatėlė tolyn vingiuojantis kelias.

Trečdalis poilsiautojų atvyksta į Kubą iš Kanados, ne išimtis ir Vilja Klaros salos. Kitą didžiausią lankytojų dalį sudaro JAV, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos gyventojai. Dažnam kanadiečiui Kuba – tai kasmetinė atostogų kryptis. Pasėdi lėktuve tris valandas ir išlipi egzotikos rojuje – ko daugiau norėti? Veidą glosto šiltas, drėgnas oras, vidutinė temperatūra – 25 laipsniai šilumos. Net nuo balandžio iki lapkričio trunkantis drėgnasis laikotarpis nebaisus, nes dieną dažniausiai šviečia saulė, o lietus pakrapnoja sutemus.

Prie Brujo salos po vandeniu driekiasi vienas gražiausių Kubos koralinių rifų. Tai Buenavistos biosferos rezervato dalis. Ši ir dar dvi dešimtys aplink salas esančių nardymo vietų pritraukia daug smalsuolių. Tarp Vilja Klaros salų plaukioja per tūkstantį rūšių žuvų, gyvena 1,5 tūkst. rūšių moliuskų, apie 50 rūšių koralų, 67 ryklių ir 4 jūrinių vėžlių rūšys. Prie uosto įsikūrusiame nardymo centre galima išsinuomoti įrangą ir į viską pasižvalgyti iš arčiau.

Vanduo prie salų toks skaidrus, kad dugnas matyti ir iš valties, tad nenardantys žmonės gali leistis į ekskursiją laivu. Kitas variantas – pasivaikščioti po atviru dangumi įrengtame didžiausiame Kubos delfinariume. Važiuojant pro šalį sunku suprasti, jog tai delfinariumas, atrodo, lyg būtų tiltų sistema. Nuo jų pažvelgus žemyn matyti vandenyje plaukiojančių didelių jūros vėžlių, spalvotų žuvų, delfinų. Ilgiausias tiltas veda prie restorano ir dar vieno tilto. Šis – prie pusapskritimio teatro, o vandenyje – scena delfinų pasirodymams.

Išvydus plačius ir baltus Brujo salos paplūdimius atvimpa žandikaulis, tačiau dar geresniais nei šie laikomi už kelių kilometrų esančios mažytės Ensenačoso salelės paplūdimiai. Čia dar ramiau – brisdama ilgu ir lygiu atabradu jaučiuosi viena. Tik susiruošusi maudytis sužinau, kad mane stebi vienintelio saloje „Iberostar“ viešbučio gelbėtojai. Maudytis paplūdimiuose gali kas tik nori, tačiau vakarop į seklius pakrančių vandenis užklysta ryklių ir barakudų, tad įbridus giliau netinkamu laiku gelbėtojai liepia lipti iš vandens.

Didžiausioje Santa Marijos saloje daugiau paplūdimių, bet daugiau ir viešbučių. Tiksliau – tai nuo vieno salos galo iki kito nusidriekęs ilgas ir platus paplūdimys, prie kurio pastatyta per dešimt viešbučių. Tačiau vis vien jame jautiesi taip, lyg būtum vienas, – teritorijos didelės, pastatai neaukšti, atskirti palmių giraičių, krūmų ir gėlynų.

Che Guevaros vardas minimas dažniausiai

Kad ir koks mielas tas Vilja Klaros salų rojus, trečią dieną jau traukiame pasižvalgyti į Kubos pakrantę. Nuo atokiausio Santa Marijos salos galo iki artimiausio pakrantės miesto Kaibarjeno – 60 kilometrų. Juos įveikti galima taksi, autobusu arba nuomotu automobiliu. Iš čia – dar kita tiek iki Vilja Klaros sostinės Santa Klaros.

Iš Raganų salos pakrantė kiek arčiau. Po valandos jau traukiame pro Kaibarjeną į Santa Klarą, Ernesto Che Guevaros miestą, išgyvenusį tris mūšius, kurių paskutinis, vykęs 1958 metų gruodžio 29 dieną, apvertė Kubos gyvenimą aukštyn kojomis ir paliko ryškių žymių šalies istorijoje. Šį mūšį mena mieste likęs šarvuotas traukinys. Jo nuo bėgių nuriedėjusiuose vagonuose įkurtas muziejus. Šalia vagonų ant pjedestalo stovi buldozeris, kuriuo Che Guevara su 18 sukilėlių nustūmė traukinį nuo bėgių ir laimėjo kovą prieš tuometį JAV remiamą prezidentą Fulgencio Batistą.

Vaikštau iš vagono į vagoną, apžiūrinėju ginklų dėžes, šautuvus, granatas, karių drabužius ir dėlioju Kubos istoriją tarsi dėlionę mintyse. Baltos „nežinoma“ detalės viena po kitos ryškėja, įgauna spalvą, formą ir net nuotaiką. F. Batista šį ginkluotą 17 vagonų traukinį ir 373 karius prieš Kalėdas pasiuntė iš Havanos, kad užimtų Santa Klarą. Jame buvo prikrauta atsargų dviem mėnesiams. Traukiniui sustojus prie Santa Klaros Che Guevara su bendražygiais buldozeriu nustūmė bėgius, o tada iš pasalų užklupo karius. Mašinistui bandant traukinį patraukti atokiau, jis nuriedėjo nuo bėgių. Vagonuose buvę kariai po kovos pasidavė. Che Guevaros būrys atėmė iš jų ginklus, amuniciją ir atsargas, bet sakoma, kad dar tą patį vakarą sukilėliai susidraugavo su kariais ir per Naujuosius metus kartu gėrė kavą, romą bei rūkė cigarus.

Traukinį užėmęs Che Guevaros būrys laimėjo ir kovą su F. Batistą. Prezidentas po šio įvykio pabėgo į Dominikos Respubliką. Kubos istorijoje prasidėjo naujas laikotarpis. Be paminklo buldozeriui, tarp vagonų stovi ir Che Guevarai skirtas obeliskas, o priemiestyje daugybės lankytojų sulaukia jo skulptūrinis memorialas bei mauzoliejus. Skulptoriaus Jose de Lazaro Bencomo sukurta bronzinė skulptūra iškelta ant 16 metrų postamento. Prie jos 2009 metais pastatyto mauzoliejaus nišose perlaidoti iš Bolivijos pargabenti sukilėlių palaikai. Kelios nišos tuščios, tarp jų ir Che Guevaros.

Karnavalų miestas Remedjosas

Kuboje jaukiai nuteikia žaluma ir vešli augalija, beveik neišlendame iš miškelių. O sala ne tokia ir maža, nuo vieno jos galo iki kito – 1200 kilometrų. Santa Klara – beveik pusiaukelėje, pačiame Kubos centre. Grįždami į pakrantę iš Santa Klaros stabtelime senesniame Remedjoso mieste, įkurtame XVI amžiuje. Aplink – kolonijiniai namai, kurių kiekvienas galėtų būti muziejumi. Senasis centras gerai išsilaikęs, matyti pastaraisiais metais renovuotų, ryškiau padažytų namų. Šviečia ir oranžinė Šv. Jono bažnyčia. Jos Marti aikštėje prie prekystalių trypčioja suvenyrų pardavėjai, keletą šaligatvio gabalų atkirtę lauko restoranai.

Išlaviravusi tarp kėdžių pasuku į šalutinę gatvę ir kaipmat atsiduriu miesto realybėje: batų taisykla, pasagų kalvė, dviračių remontas, siuvykla, maisto parduotuvė vietiniams. Pro šalį prarieda arklio traukiamas vežimas, iš kitapus atkaukši kitas. „Padovanok man savo palaidinę“, – prašo moteris. „Gal turi viešbučio muiliukų?“ – kitoje gatvėje klausia mergaitė.

Prabirbia trisdešimties metų senumo žiguliai. „Taksi“ – užkištas užrašas už stiklo. Pypt! „Gal pavežti?“ – siūlo vairuotojas. Atsisakau, man smagiau miestą apžiūrėti pėsčiomis. Na, nebent sustotų koks ekstravagantiškas amerikietiškas antikvarinis automobilis, kokių Kuboje netrūksta ne tik Havanoje, bet ir atokiausiame užkampyje. Tarpinio pasirinkimo beveik nėra – arba muziejinė mašina, arba arklio traukiamas vežimas. Na, dar dviratis.

Remedjose akį traukia ne tik automobiliai, vežimai ir kolonijiniai namai, bet ir žmonės karnavaliniais drabužiais. Ne šiaip dailiai apsirengę – išsipustę, lyg eitų į kokį kaukių pokylį. Paprastą dieną gatvėmis kursuojantys persirengėliai stengiasi dėl turistų, bet prieš Kalėdas šiame mieste vyksta tikrų tikriausi grandioziniai karnavalai, vadinami parandomis (parranda). Tuomet Remedjoso gatvėse būna pilna žmonių, dėvinčių prabangiausius ir įmantriausius kostiumus, kokie Europoje tikrai kainuotų nemenkas sumas. Čia visą savaitę netyla muzika, nesiliauja triukšmas, šokiai ir linksmybės. Dėl jų Remedjosą kubiečiai vadina karnavalų miestu.

Žmonės Kuboje draugiški, kalbūs, paslaugūs. Čia nejauti jokios agresijos, nematai piktų žvilgsnių, todėl turistai vaikšto atsipalaidavę.

Su Luisa – po Sagva la Grandę

Kolonijinis Sagva la Grandės miestas irgi priklauso Vilja Klaros provincijai. Dauguma jo gyventojų dirba cukraus ir chemikalų fabrikuose, maisto pramonės įmonėse, o laimingieji – turizmo sektoriuje. Apie visa tai man papasakoja šio miesto gyventoja Luisa, kol ilga gatve pro apleistus namus žingsniuojame prie vietinių mėgstamo tiltelio per Sagvos upę. Mus lenkia dviračiai, arkliai, pypsi žiguliai ir ką tik nudažyti amerikietiški automobiliai. Ant šaligatvio bortelių susėdę senukai šypsosi, kelia skrybėles.

Mus, žingsniuojančias plačia gatve, užkalbina į fabriką važiuojantis vadeliotojas, kurio vaikus ligoninėje prižiūrėjo gydytoja dirbanti Luisa, tačiau pokalbį nutraukia pro apsilupinėjusias kolonijinio namo duris išlindęs apsaugininkas. „Gal norite apžiūrėti šio gražaus namo vidų?“ – klausia. Nuobodžiauja, ieško, kaip įdomiau prastumti laiką. Visi trys lipame plačiais, kadaise prabangiais laiptais. Laisvai telpame į eilę vienas šalia kito. Laiptai ir sienos iš balto marmuro, turėklai – drožinėto medžio, aukštos durys – medinės, raštuotos.

Dar prieš šimtmetį šiame name gyveno turtingas cukraus pirklys, o dabar jame įsikūręs geležinių įrankių kalimo fabrikėlis. Apačioje keli vaikinai kaukši kūjais, viršuje moterys palinkusios prie kompiuterių. Menėje po gipsiniais lubų ornamentais ir kadaise baltais langų apvadais dzingsi lėkštės ir šaukštai, virėjas maišo didžiulį puodą sriubos. „Gal norite valgyti?“ – mandagiai teiraujasi. Atsisakome ir pro kitas duris išeiname.

Kai aukštos durys trinktelėja už nugaros, prieš akis vėl atsiveria plačios dulkėtos gatvės, kuriose vaikai spardo kamuolius, ant šaligatvių bortelių sėdi skrybėlėti vyrai ir rūko cigarus. Žmonės draugiški, kalbūs, paslaugūs, geranoriški. Sakoma, kad Kuba – saugi šalis. Čia tikrai nejauti jokios agresijos, nematai piktų žvilgsnių, tad turistai vaikšto atsipalaidavę.

Atsisveikindama su Luisa sakau „sudie“ ir – iki kito karto. Jos dėka diena pražydo ir išsiskleidė, pakvipo tabaku, geležimi, kava ir cukrumi. Kažin ar tas kitas kartas kada nors ateis, bet lengviau skirtis, kai turi viltį. Per tas kelias dienas įsimylėjau Kubos žmones.

Keli naudingi faktai

Jei keliausite į Kubą, jums reikės turisto kortelės, kainuojančios apie 25 eurus. Ją nusipirkti galima Kubos ambasadoje Helsinkyje, tiesiogiai į Kubą skraidinančių oro linijų lėktuvuose arba keliones į Kubą parduodančiose agentūrose.

Kuboje galioja dvi valiutos: CUP – Kubos pesas, skirtas vietiniams, ir CUC – Kubos konvertuojamas pesas, skirtas turistams. 1 euras apytiksliai lygus 1,15 CUC, o 1 CUC – 25 CUP. Pinigus geriausia keisti viešbutyje, banke arba keitimo punktuose. Gatvėje geriau to nedaryti, nes abiejų valiutų banknotai panašūs, lengva susipainioti.

Po šalį galima keliauti išsinuomojus automobilį, naudojantis viešuoju transportu arba vietos turizmo firmų paslaugomis. Turistus priimančias kelionių agentūras lengva suskaičiuoti pirštais, bet jos dirba nacionaliniu mastu ir visą turizmą laiko savo rankose. Tai – „Cubatur“, „Havanatur“, „Cubanacan“ ir „Gaviota“. Gamtos turizmu rūpinasi tik „Ecotur“. Visos šios agentūros priklauso arba „Turismo Gaviota“, arba „Viajes Cuba“ grupei. Jos turi parengusios dvidešimt fiksuotų 3–11 dienų maršrutų po Kubą ar šalies dalį ir jais nuolat vežioja turistus.

Kuboje galima atostogauti visus metus, tačiau palankiausias sezonas trunka nuo gruodžio iki gegužės mėnesio. Tada saloje žydi orchidėjos, miškuose akys raibsta nuo gėlių ir žaliuojančių augalų įvairovės, noksta įvairiausi vaisiai. Uodai aktyviausi per liūčių sezoną – birželio-spalio mėnesiais.