Į Australiją – paglostyti kengūrų ir koalų
Kai drau­gai pa­gal pro­jek­tą „Stu­di­jos Aus­tra­li­jo­je“ iš­vy­ko me­tams į šią to­li­mą ša­lį, su­si­ruo­šė­me juos ap­lan­ky­ti ir kar­tu pa­ke­liau­ti. Be­veik tris sa­vai­tes pra­lei­dę to­li­ma­me že­my­ne, iš­si­nuo­mo­tu au­to­bu­siu­ku nu­va­žia­vę apie 4 tūkst. ki­lo­me­trų, pa­ma­tė­me vis­ką, ką min­ty­se ir ta­pa­ti­no­me su Aus­tra­li­ja: glos­tė­me ken­gū­ras ir koa­las, ant kup­ra­nu­ga­rių nu­jo­jo­me į dy­ku­mas, at­og­rą­žų miš­kuo­se dai­rė­mės gy­va­čių, džiung­lių upė­se – kro­ko­di­lų.

Į Autraliją išsiruošėme liepos pabaigoje žinodami, kad tuo metu ten žiema. Tačiau tokia kaip pas mus vidutiniškai vėsi vasara. Nesvilino karštis, o mes galėjome būti ramūs ir nesibaiminti nuodingų vabzdžių ar gyvačių, kurios žiemą kažkur sulindusios miega.

Keletą savaičių užtruko, kol sulaukėme vizos. Ji nemokama, tačiau reikėjo pildyti ilgas anketas, siųsti bankų išrašus ir duomenis, įrodančius, kad turime tegul ir nedidelių, bet nuolatinių pajamų. Skrydžio ieškojome ne ilgesnio nei 30 valandų. Nuskridę į Kijevą nakvojome, o kitą dieną laukė skrydis į Abu Dabį, iš ten – į Filipinus, ir galiausiai beveik po paros nusileidome Sidnėjuje.

Deintrio nacionaliniame parke nesiliovė stulbinti nematyti augalai, kai kurių lapai - žmogaus dydžio. / Mildos Mičiulytės nuotrauka

Pernakvoję pas draugus ir šiek tiek aklimatizavęsi vėl sėdome į lėktuvą ir iš Sidnėjaus, kuris yra žemyno pietryčiuose, nuskridome į šiaurės rytuose, Jorko kyšulio pusiasalyje įsikūrusį Kernso miestą. Išsinuomoję autobusiuką penkiese patraukėme grožėtis Australija. Maršrutą buvome susiplanavę pradėti nuo atogrąžų miškų, kurie plyti šiek tiek šiauriau už Kernso. Tada per Kvynslando ir Naujojo Pietų Velso valstijas leidomės atgal į Sidnėjų.

Kengūrų Australijoje daugiau nei žmonių: jų priskaičiuojama iki 40 mln., gyventojų – 37 milijonai.

Džiunglių takais

Pasiekę Vargų kyšulio (Cape Tribulation) vietovę (už 100 km nuo Kernso), esančią Deintrio nacionaliniame parke, pasirinkome vieną pėsčiųjų pažintinių takų ir leidomės į džiungles. Augalų tokia įvairovė, kad net nesivarginome spėlioti, kokie jų pavadinimai. Beveik visi jie mums buvo nematyti. Kai sužinojome, kad apskritai Australijoje priskaičiuojama net 25 tūkst. augalų rūšių (Europoje – tik 17,5 tūkst.), tiesiog ėjome ir grožėjomės. Nuo aukščiausių medžių sviro lianos, kiti vijokliniai lipo į kamienus, o kai kurių medžių lapai buvo didesni už žmogų. Žingsniuodami nutiestais takeliais jautėmės saugūs, be to, žinojome, kad šiuo metų laiku gyvatės neaktyvios, jų net nematėme.

Gamtos vaizdai kaskart atimdavo žadą. / Mildos Mičiulytės nuotrauka

Deintrio parkas ir jo tropikų upės įrašytos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Su kitais turistais sėdę į laivelį išplaukėme pasidairyti, gal išvysime krokodilų. Ir per dvi valandas pakrantėse besišildančius saulėje pamatėme net septynis. Laivo kapitonas sakė, kad mums tą dieną pasisekė, nes būna dienų, kai turistams jie išvis nepasirodo.

Australijos šiaurėje buvo dar gana šilta. Lepinomės dėvėdami drabužius trumpomis rankovėmis. Leidžiantis žemynu į pietus orai vėso, dažniausiai būdavo tik keliolika laipsnių šilumos. Kadangi palei Kernsą dar buvo gana šilta ir čia plytėjo Didysis barjerinis rifas, už jo – Koralų jūra, susigundėme pusdienio išvykai laivu į atvirą jūrą panardyti ir pasigrožėti spalvingu povandeniniu pasauliu. Ši pramoga buvo nepigi – apie 70 eurų. Oho, pamaniau, pusė mano studentiškos mėnesio algos. Betgi į Australiją gal daugiau ir neatvažiuosiu. Nors niekada nenardžiusi ir net neplaukiojusi atviroje jūroje, ryžausi.

Kai visi turistai kaip žuvys pasklido aplink laivą, aš niekaip negalėjau paleisti turėklų. Baimė stingdančiai kaustė. Tačiau patyręs instruktorius paėmė už rankos ir kažką vis pasakodamas traukė tolyn, rodė vienas už kitą gražesnius povandeninio pasaulio vaizdus. Kai atsisukau, laivas jau buvo toli, aš – atviroje jūroje, o baimė tarsi išgaravo.

Kelionė į Australijos žiemą pateisino lūkesčius – šilumos pakako, o gyvatės ir nuodingi vabzdžiai miegojo.

Beveik naminės kengūros

Tai, ką kiekvienas žino apie Australiją, yra kengūros. Jų iš tiesų čia daug. Važiuojant kelio ženklai nuolat primena, kad reikia saugotis šių gyvūnų. Partrenktą kengūrą išvysdavome vos ne kas keletą kilometrų. Jos visai nebailios, nesibaimina nei žmonių, nei automobilių. Glostėme kengūras ne tik zoologijos sode, bet ir tiesiog gamtoje. Sustojome išvydę didelį lauką su kengūromis. Atsargiai priėjome, o jos nė nemanė bėgti. Fotografavomės, glostėme, jos elgėsi kaip naminiai triušiai ar avys. Pernelyg net nekreipė dėmesio į mus. Iš pradžių mes galbūt jų labiau bijojome negu jos mūsų, nes nežinojome, kokia bus reakcija. Atsargiau reikia elgtis su patinais, kurie „pastato“ raumenis ir grėsmingai artinasi prie žmonių, jei kas nors nepatinka. Patelės su kengūriukais sterblėse – visai kaip naminiai gyvūnai.

Pasirodo, kengūrų Australijoje daugiau nei žmonių. Jų priskaičiuojama iki 40 mln., gyventojų – 37 milijonai. Kontrastas dar didesnis, kai palygini su Europa. Australijos plotas didesnis nei visos Europos, o gyventojų maždaug tiek, kiek Lenkijoje. Todėl čia daug kur pasijusdavome kaip laukinėje, negyvenamoje gamtoje.

Net ir žiemą šiaurės rytų pakrantėje netrūksta saulės. / Mildos Mičiulytės nuotrauka

Įspūdį padarė ir visai kitoks zoologijos sodas, nei teko matyti Europoje. Už 17 km nuo Taunsvilio – Kvynslando valstijoje – su gidu gali pasivaikščioti po Bilabongo zoologijos sodo gyvūnų voljerus. Globotinius gali stebėti ne per vielos tinklą, o visai greta savęs. Kengūros jau buvo ne naujiena. Bet gali prieiti ir paglostyti medyje snaudžiančią koalą ar ant suoliuko drybsantį vombatą, kurį sutikti galima tik Australijoje ir Tasmanijoje. Net milžinišką nepavojingą Australijos gyvatę leido paimti į rankas ir užsimesti ant sprando.

Nežinoma pietų žemė

Kam smalsu kainos – didžiausią dalį sudarė lėktuvų bilietai (į abi puses 800 eurų). Maistas kainuoja panašiai kaip Lietuvoje. Žinojome, kad čia labai brangu nuomotis būstą, viešbučius, todėl keliavome nuomotu kemperiu. Tai buvo pigiau nei gyventi viešbučiuose. Nakvoti galima tik specialiose mokamose aikštelėse. Kai kartą jau temstant nusprendėme tiesiog likti aikštelėje netoli degalinės, naktį į langą pabeldė reindžeris ir įspėjo, kad daugiau taip nedarytume. Mokamų aikštelių kainos labai įvairios, pavyzdžiui, pas vieną ūkininką, kur nebuvo nei elektros, nei vandens, naktis kainavo tik 5 Australijos dolerius. Iš viso trijų savaičių nuotykiai Australijoje su lėktuvo bilietais, kemperio nuoma, maistu, bilietais į lankomus objektus, nardymą atsiėjo apie 2 tūkst. eurų asmeniui.

Bilabongo zoologijos sode leidžiama pasidžiaugti Australijos džiunglių gyvatėmis. / Mildos Mičiulytės uotrauka

Rytinėje pakrantėje tiesiog buvo privalu užsukti į Seventin Seventį arba tiesiog 1770 vadinamą vietovę. Būtent šiais metais plaukiant iš Naujosios Zelandijos čia buvo atblokštas britų keliautojo Jameso Cooko laivas. Tada galutinai buvo paneigta legenda apie neva egzistuojantį didelį pietų žemyną. J. Cookas įrodė, kad Australija yra atskiras žemynas, o ne nežinomo Antarktidos žemyno dalis.

Atradėjas dalį šios pakrantės paskelbė Didžiosios Britanijos valda – Naujuoju Pietų Velsu. Ir to pakako, kad dalis žemyno priklausytų Didžiajai Britanijai.

Į Australiją laivais jau nuo XVIII amžiaus pabaigos būdavo plukdomi įvairiausi nusikaltėliai. Pirmoji katorgininkų kolonija 1788 metais įsteigta Naujajame Pietų Velse. Vėliau pirmoji katorgininkų gyvenvietė buvo pavadinta Sidnėjumi, šešios kolonijos tapo valstijomis, pasiskelbė federacija, o 1901 metais – Australijos sandrauga. Gyventojų daugumą šiuo metu sudaro anglų, škotų, airių kilmės australai. Vietinių aborigenų Australijoje – tik 2 proc. šalies gyventojų.

Australijos pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžių junginio terra australis incognita – nežinoma pietų žemė. Nuolat lydėjo jausmas, kad tikrai keliauji po nežinomą žemę, nors ji atrasta beveik prieš 250 metų.