Dieną – vienuolis, naktį – didžėjus
Vie­no­je at­okio­je Ja­po­ni­jos šven­tyk­lo­je, ap­sup­to­je vaiz­din­gų kal­nų, gy­ve­na ne­įp­ras­tas bu­dis­tų vie­nuo­lis Ako­no­bu Tat­su­mi. Jis yra pa­moks­lau­jan­tis di­džė­jus.

Savamokslis entuziastas hiphopu susidomėjo dar būdamas paauglys. Dabar jis daro savo muzikos įrašus vakarinės Kiūšiū salos gilumoje esančioje šventykloje paslapčiomis, kai visi kiti miega.

„Kai pirmą kartą pradėjau groti senukams muziką, jie tikrai atrodė truputėlį sutrikę. Čia žmonės mane vadina uždegančiu vienuoliu“, – pasakojo A. Tatsumi.

Šis vyras iš tiesų nėra tipiškas budistų vienuolis. Jis nešioja ilgus plaukus, surištus į uodegėlę, be to, užsiima bytboksu – hipkopo kultūrai artima vokaline perkusija.

Vienuolis atskleidė, kad iš pradžių klausėsi grupių „Run-DMC“ ir „Public Enemy“. Ilgainiui jis išmoko išgauti ritmą burną ir ėmė repetuoti ant uolos krašto, nes ten buvo nuostabus aidas.

A. Tatsumi perėjimas nuo budistinių raštų prie muzikinių pamokslų buvo gana rizikingas. „Kitiems šventykloje nepasakojau apie savo muziką, bet baruose ir klubuose taip pat slėpiau, kad esu vienuolis“, – prisipažino jis.

Akonobu labai stengiasi netrikdyti kitų budistų dvasininkų, todėl darydamas savo muzikos, kurioje elektroniniai ir dabstepo garsai susipina su budistų giesmėmis, miksus užsideda ausines.

Savo pomėgio A. Tatsumo neatsisakė net tada, kai prieš ketverius metus jam buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. Kurdamas ligoninės lovoje vienuolis naudojosi širdies ritmą stebinčių prietaisų garsais.

Anksčiau riedlente važinėjęs vyras mano, kad liga suartino jį su kitais tikinčiaisiais. „Staiga pajutau ryšį su pagyvenusiais šventyklos lankytojais, sergančiais kokiomis nors ligomis, – tikino jis. – Dabar tarp senelių esu garsenybė.“