Deimantai spindi nepasiekiamame gylyje
Že­mės gel­mė­se sly­pi dau­giau kaip kvad­ri­li­jo­nas to­nų dei­man­tų, bet abe­jo­ti­na, ar ši ži­nia su­kels dei­man­tų karšt­li­gę. Mat bran­gak­me­nių tel­ki­nius JAV moks­li­nin­kai ap­ti­ko 145–240 km gy­ly­je – daug gi­liau ne­gu sie­kia vi­sų gi­liau­si ka­da nors pa­da­ry­ti grę­ži­niai.

„Negalime jų pasiekti, bet deimantų ten esama daug daugiau, negu manėme anksčiau, – sakė Masačusetso technologijų instituto (MIT) Žemės, atmosferos ir planetų mokslo departamento tyrėjas Ulrichas Faulis. – Tai rodo, kad deimantai tikriausiai nėra egzotinis mineralas ir kad pasaulio mastu jie gana dažni.“

Naudodami seismines technologijas ir analizuodami, kaip garso bangos sklinda per Žemės gelmes, mokslininkai šį deimantų lobyną aptiko ties kratonų pamatu. Šie Žemės plutos dariniai panašūs į apvirtusius kalnus, giliai nugrimzdusius į mantiją. Pasak MIT mokslininkų, jie yra „seniausi ir nejudriausi uolienų dariniai, glūdintys po daugumos žemyninių tektoninių plokščių centrais“.

Žemės gelmių deimantų telkinių paieškos projektas buvo pradėtas mokslininkams susidūrus su netikėtu reiškiniu: per senųjų kratonų pamatus sklindančių garso bangų greitis reikšmingai padidėdavo. Taigi, tyrėjai konstravo virtualias uolienas, imituojančias įvairius mineralų derinius, ir skaičiavo, kokiu greičiu juose sklistų garso bangos.

„Deimantai daugeliu atveju ypatingi, – pažymėjo U. Faulis. – Viena iš jų ypatybių – kad garso greitis deimante daugiau kaip dukart didesnis negu olivine, viršutinės mantijos pagrindiniame minerale.“ Mokslininkai nustatė, kad stebimas garso bangų sklidimo kratonų pamato srityse ypatybes atitinka uolienos, kurių sudėtyje yra 1–2 proc. deimantų. Dabar jie kelia prielaidą, kad Žemės plutos giliausių sričių senovinėse uolienose deimantų yra mažiausiai tūkstantį kartų daugiau, negu iki šiol manyta.

Kad ir kaip būtų, tik labai nedidelė šių brangakmenių dalis galėtų kada nors atkeliauti iki papuošalų parduotuvių.

Deimantai sudaryti iš ypatingos anglies alotropinės atmainos. Jie susidaro Žemės gelmėse veikiant didžiuliam slėgiui ir temperatūrai. Kristalai paviršių pasiekia tik per retai pasitaikančius ugnikalnių išsiveržimus, kai ištrykšta iš labai didelio gylio atkeliavusi magma. Tokių išsiveržimų per dešimtis milijonų metų yra įvykę tik keletas.