Ar žinote, kad jūsų keptuvė ir kosmonauto skafandras turi šį tą bendro?
1938 m. moks­li­nin­kas Roy Plun­ket­tas ieš­ko­jo nau­jos for­mu­lės, ga­lin­čios pa­to­bu­lin­ti šal­dy­tu­vams ir oro kon­di­cio­nie­riams nau­do­ja­mą au­ši­ni­mo skys­tį. Šal­dy­mo skys­čiu už­pil­dęs du­jų ba­lio­ną, bū­si­ma­sis iš­ra­dė­jas jį at­šal­dė iki 79 laips­nių šal­čio. Tai, ką R. Plun­ket­tas šal­dy­tu­ve ra­do ki­tą die­ną, vi­siems lai­kams pa­kei­tė mais­to ga­my­bos ir teks­ti­lės pra­mo­nę.

Perpjovęs užšaldytą dujų balioną, R. Plunkettas pamatė, kad jo sienelės padengtos balta, slidžia medžiaga. Taip netikėtai buvo atrasta pati inertiškiausia ir slidžiausia, su niekuo nereaguojanti medžiaga – teflonas.

Pirmiausia teflonas buvo pritaikytas Amerikos Manhatano projekte, skirtame gaminti atominei bombai. Vėliau ši medžiaga naudota astronautikoje – ja buvo dengiami kosmonautų skafandrai.

O nepridegančių keptuvių idėja priklauso prancūzei Colette Gregoire. Jos vyras planavo teflonu padengti žvejybos valą ir taip apsaugoti jį nuo susipynimo, bet Colette nusprendė, kad neprisvylančios keptuvės yra kur kas naudingesnis prietaisas. Naują dangą jie pavadino tefalu ir nepridegančias keptuves ėmė gaminti 1954 m.

Kaip imta kurti bendrinę lietuvių kalbą

XIX a. Lietuvoje vienos bendros kalbos nebuvo. Visi kalbėjo, kaip norėjo, o kraštas su kraštu susikalbėti negalėjo. Tada kalbininkai nusprendė – reikia bendrinės lietuvių kalbos. Pirmieji darbo ėmėsi žemaičiai, tad nenuostabu, kad bendrinę kalbą pradėjo kurti pagal savo tarmę. Tai ne visiems patiko, nes kiekvienas norėjo, kad toji kalba būtų jų tarmės pagrindu.

Žemaičiui Dionizui Poškai atrodė, kad „tarmė rėžia ausį ir klausytis nemaloni“. Suvalkiečių tarme „reikia tiek išsižioti, kad ne tik klausančiam, bet ir žiūrinčiam į kalbantį kelia atgrėsį“. O štai žemaičių tarmė – pati geriausia ir tinkamiausia, nes panaši į lotynų ir prancūzų kalbą.

D. Poškai rėžė Silvestras Valiūnas: „Būk išmintingas ir nemanyk, kad tik tavo gimtoji tarmė yra geriausia.“ Žodį tarė ir Simonas Daukantas: „Negalima rašyti nei vien gryna žemaičių, nei gryna aukštaičių tarme, bet reikia domėtis jų švelnumu, harmoningumu ir glaustumu. Vadinasi, reikia derinti tarmes.“

Kalbininkai svarstė, svarstė, nuo ko pradėti kurti bendrinę lietuvių kalbą, kol darbo ėmėsi Jonas Jablonskis. Rašydamas „Lietuviškos kalbos gramatiką“, jis nusprendė: „Šitos gramatikos kalba bus paprastoji suvalkiečių tarmė, tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmėmis sustiprinama ir suremiama.“

Taip bendrinė kalba pradėta kurti suvalkiečių tarmės pagrindu.

Kas sieja Oršos mūšį ir dvi Vilniaus cerkves

1514 m. rugsėjo 8 d., arba, kaip tuo metu sakydavo ir rašydavo, Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo dieną, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakraštyje, netoli Oršos pilies, įvyko didelis mūšis. Jo metu didžiojo etmono kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio vadovaujama Lietuvos kariuomenė sumušė kelis kartus gausesnes Maskvos pajėgas.

Viduramžiais mūšiai buvo laikomi ne tik karių išmėginimu, bet ir Dievo teismu, todėl kautynės per svarbią bažnytinę šventę suvoktos kaip ženklas.

Konstantinas Ostrogiškis buvo stačiatikis ir rengėsi kovai prieš savo tikėjimo atstovus. Juo stipresnė turėjo būti šaltinių įtaigiai paliudyta jo malda prieš mūšį, tikintis Dievo Motinos užtarimo. Jei laimėtų, jis įsipareigojo padaryti tai, kam neturėjo teisės – pastatyti Vilniuje naujas stačiatikių cerkves, nes jau ilgą laiką katalikiškoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje galiojo tokių cerkvių statybos draudimas.

Tačiau įspūdinga pergalė padėjo pralaužti šį suvaržymą. Grįžęs iš mūšio, K. Ostrogiškis valdovo sutikimu atnaujino Šventojo Mikalojaus ir Švenčiausiosios Trejybės cerkves pačiame Vilniaus centre. Nauju mūru sustiprintos šventyklos iki šiol liudija stačiatikišką Vilniaus praeities dalį ir primena apie įspūdingą pergalę prieš maskvėnus XVI a. pradžioje.