Ant senų šepečių – veltos vilnos miniatiūros
Bri­tų me­ni­nin­kas Si­mo­nas Brow­nas ku­ria rea­lis­tiš­kas lau­ki­nių gy­vū­nų ir pa­ukš­čių fi­gū­rė­les iš vil­nos. Įkur­di­na juos ant se­nų še­pe­čių, ant­pirš­čių ir ki­tų se­nų daik­tų. S. Brow­nas gy­ve­na ma­ža­me Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės kai­me­ly­je, įsi­kū­ru­sia­me pa­lei Nort­hum­ber­land pa­kran­tę.

„Gyvenu apsuptas senovinių pilių, gausybės kačių ir nuolat gurkšnoju arbatą“, – internetiniam žurnalui „Bored Panda“ sakė menininkas.

Simonui patinka suteikti antrą gyvenimą seniems daiktams „į kuriuos niekas darkart nepažvelgs“. Kūrėjo rankose kažkieno išmestas išretėjęs šepetys bemat pavirsta aukšta žole, kurioje gudri laputė medžioja pelę. Ant medinės seno plaukų šepečio rankenos nutupia pelėda – kraipo galvą ieškodama grobio. Lyg gyva.

Žavus kiškių jauniklis vaikosi drugelius, miega švelnių šerių pievutėje, nustebusiomis akimis apžiūrinėja apylinkes.

Vėlimas – kūrybinis procesas, todėl darbai vienetiniai, išgaunamos unikalios formos.“

Medžioklis S. Browno šuo Džekas nepatikliai ir pavydžiai žvelgia į savo vilnonį antrininką.

Kaip iš pasakos

Visi gyvūnai velti iš vilnos atrodo gražūs, mieli, – tarsi nužengę iš vaikystės pasakų paveikslėlių. Menininko kūrybos „arkliukas“ – gyvūnų skulptūrėlės, sukurtos iš natūralios vilnos karšinio. Vilna, pasak velėjo, labai paslanki medžiaga, leidžianti sujungti spalvą, tekstūrą ir skulptūrą į vienį. „Vėlimas – kūrybinis procesas, todėl darbai vienetiniai, išgaunamos unikalios formos“, – aiškino kūrėjas.

Tekstilės menas asocijuojasi su moterišku užsiėmimu – reikalauja daug kantrybės ir susitelkimo. Tačiau pats vėlimas S. Brownui artimas dėl žaliavos. Vilna jam ne tik didžiuliai minkšti paslankūs gumulai, bet medžiaga, iš kurios galima kurti savo pasaulį, – miniatiūrinės scenas iš laukinės gamtos bei pritaikyti niekam nebereikalingą inventorių, paverčiant juos į pačius tikriausius meno kūrinius.