„Terra nullius“, arba ko norėjo anglai keleiviai
Šie­met su­kan­ka 250 me­tų nuo pir­mo­sios gar­saus bri­tų geog­ra­fo Ja­me­so Coo­ko ke­lio­nės, kai jis 1768 m. rugp­jū­tį lai­vu „En­dea­vour“ nuo Ang­li­jos kran­tų iš­plau­kė į Po­li­ne­zi­ją Ra­mio­jo van­de­ny­no pie­tuo­se.

Kelionę užsakė jau kiek ilgiau nei šimtmetį egzistavusi Londono Karališkoji draugija, finansavo Karalius Jurgis III (tada dar nevadinamas bepročiu), o 33 m. ilgio laivą už 2 840 svarų nupirko Britų Admiralitetas.

Šie palikuonys šiuolaikinėje Tasmanijoje vadinami „prarastąja karta“.

94-ių jūrininkų ekspedicijai Karališkoji draugija pavedė nuplaukti į Taitį ir kitų metų birželį specialiai pastatytoje observatorijoje stebėti Veneros proslinkį saulės disku. Stebėjimo duomenys turėjo pagelbėti moksliškai apskaičiuoti atstumą nuo Žemės iki Saulės. Šis dydis buvo reikalingas ilgumos koordinatėms nustatyti.

Šia prasme Jameso Cooko kelionė nepasiteisino, nes stebėjimų įrašai pernelyg skyrėsi nuo astronominių skaičiavimų, mat stebėta netiksliais prietaisais ir be jūrinio chronometro. Tokį chronometrą savamokslis britas laikrodininkas Johnas Harrisonas išrado tik po ketverių metų.

Tačiau, be dairymosi į dangaus kūnus, kapitonas Jamesas Cookas turėjo ir kitų, žemiškesnių, prievolių. Ir mokslininkų, ir valstybininkų, skaičiusių graikų kartografo Klaudijaus Ptolemajo (87–150 m.) veikalą „Geografija“, vaizduotę kaitino spėjimas, kad Indijos vandenyno pietuose turėtų egzistuoti nežinomas žemynas.

Per daugybę amžių ta nežinoma žemė vadinta poetiniu „Terra Australis Incognita“ (lot. nežinoma pietų žemė) vardu, o nuo XIV amžiaus, vis dar „incognita“, buvo imta žymėti jūrlapiuose.

Taigi, antrasis J. Cooko uždavinys buvo atrasti kuo daugiau tokių žemių kolonijinės Britanijos karūnos valdoms plėsti. Jei žemės nepriklausė nė vienai iš svarbiausių Europos karališkųjų šeimų, jos buvo niekieno – „terra nullius“.

Šią užduotį vykdyti J. Cookui sekėsi geriau. Tris mėnesius Veneros forte Taityje stebėjęs dangų, trisdešimt devynerių metų kapitonas grįžo į jūrą ir pasiekė Naujosios Zelandijos krantus, kuriuos, kaip galima suprasti iš pavadinimo, prieš 127 metus jau buvo atradę olandų jūreiviai, plaukę po kapitono Abelio Tasmano vėliava.

Ten dar pusmetį Polinezijos žiniuonio, vardu Tupaja, padedamas kapitonas apiplaukė Naujosios Zelandijos krantus ir nubraižė jos pakrančių jūrlapius. Apsilankė ir Tasmanijoje, tuo metu vadintoje Van Dimeno žeme – olandų Rytų Indijos kompanijos gubernatoriaus garbei.

Pirmosios J. Cooko kelionės metinėms paminėti Britų biblioteka šią vasarą Londone surengė didelę parodą, iškėlusi iš archyvų laivų ir jūrininkų dienoraščius, iš ekspedicijų parsivežtus herbariumus ir kitokią memorabiliją.

Šventiškai plazdėjo vėliavėlės, bet parodoje rodytuose dokumentiniuose filmuose apie J. Cooko „atrastų“ žmonių dabartį šių lūpose skambėjo vien kartėlis.

Neabejotinai vertinga knyga

Bene vienintelis su šia data susijęs įvykis Lietuvoje – britų rašytojo Mathew Kneale romanas „Anglai keleiviai“ (iš anglų k. vertė Daiva Vilkelytė, išleido „Tyto alba“ – red.), patekęs į Man Booker literatūrinės premijos trumpąjį sąrašą, apdovanotas prestižine Whitebread premija. Be savo neabejotinos literatūrinės vertės, knyga svarbi ir nesentimentaliu požiūriu į tragišką kolonizuotosios Tasmanijos gyventojų likimą.

Nors romano pasaulis išgalvotas, naratyvas remiasi realiais faktais, įvykiais ir su jais susijusiomis asmenybėmis bei skrupulingai ištirta Tasmanijos aborigenų istorine, kultūrine ir bendruomenine faktografija.

Vidiniais personažų monologais tikroviškai atspindėti ir pagrindiniai „terra nullius“ kolonizavimo etapai: autochtonų išstūmimas iš jų gyvenamųjų teritorijų, aborigenių moterų grobimai vienišų baltųjų vyrų poreikiams, pavergtųjų perkėlimas į rezervatą ir – mirtis, taigi, pasiekta „de facto nullius“ padėtis.

Iš pirmo žvilgsnio pasakiškas aborigenų pasaulis, medžioklės, klajonės ir net knygoje aprašomas Juodasis karas (1824–1831), kai vietos gyventojai griebėsi ginklo prieš kolonistus, yra ne romantiniai pramanai, o karti tiesa. Autochtonų gentis palava bei jų sukilimui vadovavusi moteris – taip pat istorinis, o ne literatūrinis faktas.

Nors romano pasaulis pramanytas, naratyvas remiasi realiais faktais, įvykiais ir su jais susijusiomis asmenybėmis.

Tikrai gyveno ir misionierius Georgas Augustas Robinsonas, 1830 m. į Flinderso salos rezervatą iš Tasmanijos gilumos perkėlęs apie 220 palavų, čia ir mirusių kaip musės nuo nežinomos plaučių ligos ir prasto maisto.

Egzistavo ir leitenanto Darlingo prototipas (knygoje – tikrąja pavarde), kurio pastangomis vis dar gyvi 47 palavos buvo perkelti į naują rezervatą Austrių įlankoje. Ten jie ir išmirė.

Išmirštančios genties (garsios 1927 m. Britų Sandraugos Konstitucijos apžvalgos skyriuje „Aborigenai, fauna ir flora, žuvininkystė ir miškininkystė“ vietos gyventojai aprašomi kartu su augalais ir gyvūnais) atstovų nuotraukas, ritualinius amuletus, kaukoles ir net odą iš tikrųjų medžiojo muziejininkai, antropometrija ir eugenika užsiimantys tyrinėtojai.

Tasmanijos aborigenės Truganini griaučiai Melburno Tasmanijos muziejuje eksponuoti iki 1947 m., o įsiklausius į protestus, kremuoti ir palaidoti dar po trisdešimties metų.

Tamsiaodis, bet šviesiaplaukis

Dauguma iki šių dienų išgyvenusių „terra nullius“ palikuonių yra pagrobtų aborigenių ir ruonių medžiotojų ar katorgininkų vaikai, kaip ir vienas iš pagrindinių „Anglų keleivių“ personažų – mulatas Pyvėjus.

Pyvėjus – tamsiaodis, bet šviesiaplaukis, – negali priklausyti nė vienai iš priešininkų stovyklų. Iš prievartos gimęs jis negali pelnyti nei motinos meilės, nei gentainių paramos. Jis negali prisišlieti ir prie baltųjų, nors puikiai moka jų kalbą ir manieras, nes baltieji jį laiko beždžione arba idiotu.

Pyvėjuje žutbūtinai rungiasi dvi savastys: pralaimėti ir išnykti pasmerktos motinos genties ir atsitiktinio bjauraus katorgininko tėvo pradai. Tačiau nei fizinė, nei mentalinė rasių dvikova, net ir pati mirtis nėra visko pabaiga.

Tasmanijoje žmogaus kaulai po mirties turi būti sudeginami pagal palavų protėvių ritualus, o ne atsidurti už stiklo muziejuose, kaip to nori anglai keleiviai.

2006-ųjų lapkritį Tasmanijos vyriausybė įsteigė penkių milijonų JAV dolerių fondą sumokėti keliasdešimčiai Tasmanijos aborigenų palikuonių, kuriuos valstybinės institucijos ir misionieriai buvo atskyrę nuo šeimų „perauklėjimo“ tikslais.

Šie palikuonys šiuolaikinėje Tasmanijoje vadinami „prarastąja karta“.

Knygą "Anglai keleiviai" išleido "Tyto alba" leidykla.

Lygiai prieš 250 metų juos „atrado“ kapitonas Jamesas Cookas.