#MetųŽodis – metų ženklas: kaip paženklinta rudens pradžia?
Me­tų žo­džio pa­sky­ro­je so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ ir el. pa­štu me­tu­zo­dis@g­mail.com at­ei­na vis nau­jų siū­ly­mų, ko­kius žo­džius ir po­sa­kius rei­kė­tų įtrauk­ti į 2018-ųjų Me­tų žo­džio ir Me­tų po­sa­kio rin­ki­mų są­ra­šą. Šiuos rin­ki­mus jau an­trą kar­tą or­ga­ni­zuo­ja Lie­tu­vių kal­bos drau­gi­ja su „Lie­tu­vos ži­nio­mis“ ir Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tu. Siū­ly­mai pri­ima­mi iki 2018 m. gruo­džio 31 d. Rin­ki­mų nu­ga­lė­to­jai bus pa­skelb­ti 2019 m. va­sa­rio 21 d.

Vasarobaigos sumanučiai

Rudeniui įpusėjus pats laikas pasižiūrėti, ar derlingos buvo pastarosios savaitės Metų žodžio ir Metų posakio ieškotojams. VASAROBAIGĄ (naujažodis, aptiktas „Literatūros ir meno“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“) paženklino diskusija apie trijų aktorių akciją Turgelių bažnyčioje per Žolinę. Kaip dažnai būna, besiplėtodama diskusija apėmė ne tik patį įvykį, bet ir reakciją į jį, paskui reakciją į reakciją ir t. t. Nuomonių tankmėje išdygo naujažodis SUMANUTIS „tas, kas įsivaizduoja esąs sumanus“. Filosofė Nida Vasiliauskaitė minėtame aktorių pasirodyme įžvelgė „cinišką trolinimą“, „kurio tikrasis tikslas – socialinė demarkacija, t. y. steigti ir ryškinti skirtį tarp „mūsų“ (šaunių progresyvių SUMANUČIŲ) ir „jų“ (tamsių atsilikusių davatkų be humoro jausmo)“.

„Buvo knygnešiai, dabar bus MAISTNEŠIAI“, „Prasidėjo UŽKANDNEŠIŲ laikai. Pagal viską tai tęsis 40 metų.“

Mokyklose – užkandnešių ir druskininkų laikai

Mokslo metų pradžioje pagrindinės švietimo naujienos buvo dvi: nauji mokinių maitinimo reikalavimai ir pasikeitusi mokytojų atlyginimų skaičiavimo tvarka. Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymus, kokio maisto vaikams negalima neštis į mokyklą, dalis mokinių ir tėvų komentavo ironiškai. Pirmosiomis rugsėjo dienomis atsirado MAISTNEŠYS ir UŽKANDNEŠYS „tas, kas nešiojasi į mokyklą nerekomenduojamą maistą“. Pora pavyzdžių iš diskusijų socialiniuose tinkluose: „Buvo knygnešiai, dabar bus MAISTNEŠIAI“, „Prasidėjo UŽKANDNEŠIŲ laikai. Pagal viską tai tęsis 40 metų.“

Mokinių mamos socialiniuose tinkluose pasakojo, kad vaikai nešasi į mokyklą druską ir slapčiomis ja dalijasi, kad galėtų pasisūdyti prėskus patiekalus. Solidarūs mažieji druskos barstytojai komentatorių buvo pakrikštyti SLAPTAISIAIS DRUSKIAIS, MAŽAISIAIS DRUSKININKAIS.

Prie šių maitinimo pokyčius apibūdinančių žodžių dera ir Kęstučio Navako mestelėtas posakis KRIMINALIZUOTAS SUMUŠTINIS.

Dėl maitinimo reikalavimų turbūt smarkiausiai diskutavo mokinių tėvai. O štai mokytojai gavo patirti savo kailiu, ką reiškia etatinis darbo užmokesčio modelis. Metų žodžio paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ šmėkštelėjo įrašas: „Mokytojų Metų žodis bus ETATINIS?“

Rudens ŠAP’ai ir KAP’ai akademiniame pasaulyje

Kol mokyklos kunkuliavo dėl mokinių maitinimo ir mokytojų darbo užmokesčio, institutuose ir universitetuose siautė restruktūrizacijos ir optimizacijos skersvėjai. Jie atpūtė įdomių santrumpų: PAP’as – pumpurinis akademinis padalinys (t. y. katedra), kai kur jį atitinka LAP’as – lapinis akademinis padalinys, ŠAP’as – šakinis akademinis padalinys (t. y. centras, institutas), KAP’as – kamieninis akademinis padalinys (t. y. fakultetas). Santrumpos geba virsti bendriniais žodžiais ir tapti naujadarų pamatu: komentaruose skaičiuoti fakultetų šapininkai, kapininkai ir kitų padalinių darbuotojai. Nerimauta, ar nuo pavasario minimas lituanistinių institutų jungimas nesibaigs bendru tų institutų KAP’u.

Iš socialinio tinklo „Facebook“ paskyros pasklido literatūrologės Dalios Satkauskytės mintis, kad tikrasis žadamos lituanistinių institutų reformos vardas turėtų būti PASTATŲ REFORMA.

O juk būtų puiku, jei reformų varikliu taptų ne pastatai ir sklypai, bet esminis teiginys, Europos kalbų dieną suformuluotas istoriko Povilo Girdenio: „BE LIETUVIŲ KALBOS LIETUVA YRA TIK SKLYPAS.“

Ruduo nebūtų ruduo, jei nekalbėtume apie švietimą ir mokslą. Tad ir kandidatų į Metų žodžio ir Metų posakio titulą iš šios srities susikaupė nemažai. O šios temos siūlymų sąrašą baikime švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės sakiniu, kuris nuskambėjo DELFI TV laidoje „Dėmesio centre“ diskutuojant apie vieno ugdymo tinklo steigėjos pajamas: „AŠ NESIGILINAU Į SKAIČIUS, BET SKAIČIAI YRA ĮSPŪDINGI.“

Būklė kritinė, situacija stabili

Pastarosiomis savaitėmis pagausėjo diskusijų dėl kertamų miškų, pradėjo vienytis miškų gynėjai. Kad ir kaip baigsis 2018-ųjų Metų žodžio rinkimai, KIRTIMAI bus vienas skaudžiausių šių metų ženklų kalboje.

Komentatoriai įžvelgė perkeltinių žodžio KIRTIMAI reikšmių: „Ir miškus kerta, ir kandidatai (dar neregistruoti) kapojasi. Negražu? Bet labai lietuviška.“

Artėjančius prezidento rinkimus rodo ir kandidatų apsikapojimai, ir komentatorių nuotaikos. Neaiškų kai kurių kandidatų nusiteikimą eiti į rinkimus lyg ir su partija, lyg ir be jos Vytautas Landsbergis pavadino DEMOKRATINE GALVOSŪKA.

Labai lietuviškas buvo praėjusių Metų posakio rinkimų nugalėtojas LAIKAUSI KAIP GEDIMINO KALNAS. Kaip jis, tas kalnas, laikosi šiemet? „Gedimino kalno būklės vertinimas išlieka nepakitęs. BŪKLĖ LAIKOMA KRITINE, O SITUACIJA – STABILIA“, – pranešė Kultūros ministerija.

Kai reikalai tokie stabiliai kritiniai, gal verta pasinaudoti Jūratės Laučiūtės pasiūlymu KLONUOTI ROKĄ MASIULĮ? Kodėl? Nes jis – „vienas geriausių Lietuvos vadybininkų-biurokratų ir visų kyšininkų, nesąžiningų valdininkų ir verslininkų košmaras“.

Gal šitaip padarę galėsime kurti šalį, apie kurią kalba Gintaras Grajauskas: „MAN NEREIKIA DIDŽIOS ŠALIES. MAN REIKIA ŠALIES, KURIOJE VISKAS VEIKIA.“

Kol kas, deja, ne viskas veikia taip, kaip reikėtų. „PREMJERE, DUOK ĮRAŠĄ“, – reikalauja žurnalistai, sužinoję, kad Vyriausybės pasitarimo, kuriame kalbėta apie žodžio laisvę ir žurnalistus, įrašą nutarta imti ir ištrinti.

Kokio žvilgsnio mums reikia?

Ar galime būti kitokie ir gyventi kitaip?

Galime, jei išmoksime žvelgti į save ir savo šalį taip, kaip linkėjo arkivyskupas Gintaras Grušas: „ŠIANDIEN MUMS REIKIA VANAGO REGĖJIMO. Žvilgsnio, kuris regi Lietuvą, gyvuojančią per amžius. Žvilgsnio, kuris pastebi šalia esančiųjų skriaudas ir nėra joms abejingas, bet ragina stoti į kovą su neteisybe. Žvilgsnio, kuris mato galutinę gėrio pergalę net tamsybių siautėjimo valandą.“

Ar ne gebėjimą šitaip žvelgti turėjo omenyje popiežius Pranciškus, tardamas maldos žodžius: „VIEŠPATIE, TE LIETUVA BŪNA VILTIES ŠVYTURIU“?