„Ledo žmogaus“ paskutinės kaloringos vaišės
Ož­kos tau­kai ir el­nie­na, dar se­no­vės kvie­čiai ir ša­ko­tie­ji var­pe­niai. Kaip ra­šo „BBC News“, tai ne val­gia­raš­tis, pa­teik­tas te­le­vi­zi­jos lai­do­je „Mas­ter­chef“, bet mais­tin­gos mū­sų pro­tė­vių vai­šės.

Mokslininkai atskleidė, kad paskutinė „ledo žmogaus“, pavadinto Oetzi'u, vakarienė buvo gerai subalansuota, tačiau riebalai galėtų kelti nerimą.

Vyras gyveno prieš 5300 metų ir savo mirtį sutiko viename Italijos Alpių ledyne. Jo kūnas, įšalęs lede, išsilaikė tūkstantmečius, kol pagaliau 1991 metais buvo atrastas.

Mokslininkai galėjo sužinoti daugelį priešistorinio žmogaus gyvenimo aspektų, taip pat ir tai, ką jis valgė prieš mirtį.

Pasak tyrėjų, „ledo žmogaus“ skrandyje buvo laukinės ožkos taukų, tauriojo elnio mėsos, senovės vienagrūdžių kviečių ir toksiškų šakotųjų varpenių.

Riebalai sudarė 50 proc. maisto, gerokai daugiau nei 10 proc. vidutinės šiuolaikinės mitybos.

„Turint omenyje aukštį, kuriame „ledo žmogus“ medžiojo, energijos atsargų tikrai reikėjo, – sakė dr. Frankas Maixneris iš Europos akademijos Mumijų tyrimų instituto Bolzano mieste, Italijoje. – Ir geriausias būdas jų sukaupti – valgyti riebalus. Jie suteikia energijos, reikalingos išgyventi tokiomis sudėtingomis sąlygomis“.

Tyrimas, paskelbtas žurnale „Current Biology“, pateikia unikalių įžvalgų, ką valgė bronzos amžiaus žmonės.

„Ledo žmogaus“ mityba buvo analizuota ir anksčiau, bet ne taip išsamiai. Naujausias tyrimas grindžiamas jo skrandžio turiniu.

Nuostabu, kad šis organas buvo atrastas visai neseniai, nes buvo neįprastoje vietoje, mat kūnas per tam tikrą laiką mumifikavosi.

Mokslininkai galėjo padaryti išvadą, kad riebalai – ne iš pieno produktų, o iš alpinių ožių, priklausančių laukinių ožkų pošeimiui, gyvenančiam Europos Alpių kalnuose.

„Jo mityba buvo gerai subalansuotas angliavandenių, baltymų ir riebalų mišinys, – sakė dr. F. Maixneris. – Tik stebina gana gausus suvartotų riebalų kiekis“.

Valgis padėjo Oetzi'ui jo snieguotame kelyje, bet kažin ar buvo geriausio skonio.

„Ožio taukai – sunku net įsivaizduoti, kokio jie skonio, – sakė dr. F. Maixneris. – Neabejotinai ne taip skanu, kad ir mes dabar valgytume. Turint galvoje, kad nebuvo druskos, manyčiau, kad visas šis maistas – gryno skonio mėsa, taukai – vargu ar valgomas“.

Nors „ledo žmogus“ nevalgė perdirbto maisto kaip mes, jo mityba taip pat turėjo neigiamą pusę. Buvo pastebėta užsikimšusių arterijų požymių.

Galbūt Oetzi's žuvo mūšyje, nes kūne aptiktos kelios žaizdos, be to, su savimi turėjo ginklų, tarp jų – žalvario kirvį.

Jis taip pat galėjo vartoti vaistažoles, nes mokslininkai skrandyje aptiko šakotųjų varpenių, paparčių giminaičių. Arba „ledo žmogus“ galėjo suvynioti į jų lapus savo maistą ir netyčia nuryti toksiškų sporų.

Laukinę mėsą mūsų protėvis galėjo valgyti šviežią arba džiovintą.