#KitaipPoPasaulį. Ne visada reikia ieškoti naujų kalnų ir krioklių
San­ta Cruz esa­me jau sa­vai­tę ir jau­čia­mės at­si­ga­vę. Jei­gu rei­kė­tų iš­rink­ti vie­tą, ku­rio­je per vi­są sa­vo ke­lio­nę jau­tė­mės la­biau­siai kaip na­mie, tai bū­tų „Ca­sa Col­cha­gua“ res­to­ra­nas.

Jau pirmąją atvykimo dieną pradėjome dirbti restorane. Į darbą atvykome su dviračiais, klientai ir bendradarbiai kalba svetima kalba – viskas savotiškai primena darbą Anglijoje.

Ar būtume tokie tolerantiški ir nesijuoktume, kai tie žmonės skambėtų it prikandę liežuvį? Apskritai, ar neatrodytų visas šis reikalas absurdiškai? Nežinau.

Tik atmosfera šioje vietoje kitokia. Į Angliją mes atvykome su tikrai geromis anglų kalbos žiniomis, mums tetrūko praktikos. Bet kalbėjome mes taisyklingai ir žodyną turėjome gana solidų. O štai į šią darbovietę mes įžengėme su labai ribotomis ispanų kalbos galimybėmis ir net ir elementariausio sakinio sukurpimas mums užtrunka bent pusę minutės.

Bet priešingai nei Anglijoje, čia jaučiamės esą komandos dalis. Visi bendradarbiai kantriai išklauso bet kokių bandymų kalbėti ir padeda. Mes to dažnai nesuvokiame, bet devynis iš dešimties kartų kalbėdami ispaniškai skambame maždaug taip: „Duoti man lėkštė, prašau“, mūsų klausimai yra sudaryti iš dalyko, apie kurį norime pasiteirauti, pavadinimo ir klausiamosios intonacijos.

Jeigu pagalvotume apie šią situaciją iš šalies, tai neaišku, kaip patys elgtumėmės savo bendradarbių vietoje, jei situacija vyktų Lietuvoje. Tarkime, dirbame gerame restorane, kuriame yra keturi nuolatiniai virėjai ir šeši pamainomis dirbantys padavėjai. Visi esame lietuviai ir staiga į mūsų kolektyvą patenka du ispanai, kurie ima pietauti ir vakarieniauti kartu su mumis, kasdien dirba kartu, bando kalbėti lietuviškai, tačiau tarpusavyje kalbasi ispaniškai. Žodžiu, kalba tokia kalba, kurios niekas nesupranta. Negana to, tarkime, kad šie žmonės atvyko ne iš Ispanijos, apie kurią visi puikiai žino, o iš kažkokios mažos mažos niekam negirdėtos šalies. Ir, sakykime, ispanų kalba visoje šioje vizijoje nėra viena iš labiausiai paplitusių kalbų pasaulyje, o yra nykstanti, sena ir tik tik konkrečiai grupei žmonių žinoma kalba.

Ar tikrai turėtume kantrybės kaskart klausyti kažkokių bandymų ištarti elementariausius žodžius? Ar būtume tokie tolerantiški ir nesijuoktume, kai tie žmonės skambėtų it prikandę liežuvį? Apskritai, ar neatrodytų visas šis reikalas absurdiškai? Nežinau. Bet man toks lengvas svetimos kultūros ir svetimų žmonių įsileidimas neatrodo savaime suprantamas dalykas. Man tai atrodo labai gražus bendravimas, kurio per du mėnesius taip ir nesugebėjome patirti darbovietėje Anglijoje.

Nuo antradienio iki šeštadienio dirbame dukart per dieną: nuo 12 iki 15 ir nuo 19.30 iki 22 val. Į mūsų darbo laiką yra įskaičiuoti ir pietūs su vakariene, kuriuos paruošia virtuvės šefai ir kuriuos valgome visi kartu prie didelio stalo. Sekmadieniais dirbame nuo 11 iki 16 val. Pirmadieniai ir dar viena diena iš jau išvardytų mums yra laisvadieniai. Taigi, turime labai daug laiko sau, bet ir nemažai laiko praleidžiame darbe.

O darbas gana monotoniškas. Galbūt jis jaudintų labiau, jeigu neturėtume darbo patirties restoranuose ir viešbučiuose, bet turime, todėl nėra tiek daug organizacinių dalykų, kuriuos reikėtų išmokti. Vis dėlto darbe smagu, nes nors ir visas kolektyvas kalba ispaniškai, o mes šia kalba kalbame taip, kaip aprašyta aukščiau, bendraujame daug ir tikrai ne vien tik apie orą.

Štai, pavyzdžiui, šiandien kartu su bendradarbiu Adanu diskutavome apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Kadangi artimiausias pasaulio futbolo čempionatas vyks Rusijoje, Pietų Amerikoje ši šalis dabar kelia daug susidomėjimo ir karts nuo karto išgirstame įvairiausių mitų: rusai blogi, rusai geri, rusai turtingi ir taip toliau. Nenuobodu dar ir dėl to, kad ispanakalbėje aplinkoje kasdien jaučiamės kaip mokykloje. Dabar smegenys visad veikia „mokomuoju režimu“, esi nuolat pasiruošęs išmokti naują žodį arba bandyti suvokti, kas tau sakoma. Iš tiesų, gražiausia tai, kad tam, kad tave suprastų ar kad tu suprastum, nereikia daug. Tikrai smagu yra kalbėti taisyklingai ir mokėti įvairiausių gramatinių konstrukcijų yra jėga. Bet mes taip dažnai linkę manyti, kad tam, kad galėtum bendrauti kitoje šalyje, žodį reikia mokėti valdyti puikiai. Nereikia, nes gestai, intonacija, veido išraiškos padaro labai daug.

Dar nebuvo nei dienos, kai kartu su bendradarbe Pierlina, kuri plauna indus, ir jau minėtu padavėju Adanu nebūčiau juokusis iki ašarų. Ir juokiamės iš nesąmonių, elementarių situacijų: klientai, susiplėšę kelnes, beviltiškai didelė ir tik didėjanti indų krūva, kurią reikia išplauti, Justino bandymai susikalbėti su virtuvės šefėmis, mano ispaniškų žodžių tarimas arba nevykęs klientų aptarnavimas, kai atnešusi patiekalą, nesuprantu, ko manęs paklausė, todėl tiesiog išeinu. Visoms šioms situacijoms nupasakoti pasitelkėm visas verbalines ir neverbalines kalbos priemones. Ir tai veikia!

Kalbinius ir ne tik barjerus kuria žmonių nenoras bendrauti, mokytis ir suprasti.

Todėl ne kalbos lygis kuria barjerus, kaip mes manėme dar savanoriaudami Ekvadoro kalnuose. Kalbinius ir ne tik barjerus kuria žmonių nenoras bendrauti, mokytis ir suprasti. O, svarbiausia, priimti kitoniškumą. Mums pasisekė, kad atvykome į tokią vietą, kurioje kiekvieną mėnesį savanoriauja įvairiausi žmonės, todėl visas kolektyvas yra atviras naujovėms ir skirtingiems žmonėms. O, svarbiausia, kad tos naujovės jiems nenusibosta, jiems nenusibosta mokytis. Gal ir nesame tie patys geriausi pašnekovai, bet kiekvienas kolektyvo narys turi dešimtis klausimų apie mūsų kalbą, maistą, tradicijas, klimatą ir taip toliau. O mes su kiekviena diena tobulėjame ir galime vis daugiau papasakoti ir paklausti.

Šią savaitę leidome darbe ir namie. Sekmadienio vakarą turėjome eiti į vakarėlį kartu su bendradarbiais, tačiau tą pačią dieną į restoraną netikėtai suplūdo tiek žmonių, kad dirbome valanda ilgiau ir taip intensyviai, kad visi po darbo dienos buvo leisgyviai ir ne šokiai buvo galvoje. Perkėlėme pasibuvimą į kitą savaitgalį.

Nors kelionių pasakojimų šią savaitę ir neprikaupėme, tikrai įsiminė Pierlinos istorija. Ji yra aukšta, tamsiaodė, juodaplaukė mergina, atvykusi į Čilę prieš metus. Jos namai yra Haityje ir čia ji atkeliavo tam, kad uždirbtų pinigų savo trejų metų dukrelei, kurią paliko namuose su mama. Pierlinai yra dvidešimt devyneri ir prieš atvykdama į šią šalį ji kalbėjo tik kreolų kalba, dabar ji kalba ir ispaniškai. Kodėl ji išvyko? Nes jos šalyje nėra daug darbo, o ir atlyginimai ne tokie, kad būtų galima išmaitinti šeimą. Kodėl užsidirbti ji atvyko į Čilę? Nes, kaip ji pati aiškino, emigravo kartu su didžiule emigrantų „banga“, kuriai palankiausios darbo sąlygos buvo Čilėje. Čia vis daugiau žmonių nenori dirbti „juodo“ darbo, taigi, emigrantai užpildo laisvas darbo vietas.

Ar jai čia patinka? Nepatinka ir ji labai pasiilgo namų ir šeimos. Ji turi penkis brolius ir vieną seserį, visi jie artimi ir daug bendrauja. Jai, kaip ir visiems čia dirbantiems, patinka kolektyvas, tačiau indų plovimas tikrai nėra svajonių darbas. Deja, tai buvo vienintelis pasirinkimas žmogui, nemokančiam kalbos.

Jos istorija taip ir verčia susimąstyti, kokie mes laimingi, kad esame iš Europos, kur daugumoje šalių tiek politinė, tiek gamtinė, tiek ekonominė situacijos yra stabilios. Čilėje Pierlina planuoja dirbti dar dvejus metus, o tuomet skubės atgal pas savo šeimą. Sunku patikėti, kiek daug reikia turėti drąsos leistis į tokį gyvenimo nuotykį vienai.

Turėti savą kampą yra gera. Karts nuo karto pagalvojame, kad tampame namisėdomis ir mėgavimasis besiformuojančia rutina darbas-namai nėra gerai. Vis dėlto taip smagu nieko neplanuoti, miegoti lovoje, turėti vietą, kurioje gali išsidėlioti kad ir kuklią, bet vis tiek esančią mantą, ir pagyventi taip, kaip gyvena paprasti žmonės, supantys mus: atsikelti, padirbti, susitikti su draugais, grįžti namo ir taip vis iš naujo. Ne visada reikia ieškoti naujų kalnų ir krioklių, galima atrasti daug žavių dalykų kasdienybėje. Šią savaitę namo parsinešėme pirmuosius arbatpinigius (šešis tūkstančius tris šimtus pesų) ir išbandėme pirmąjį vyną. Tikimės, kad kiti bandymai bus sėkmingesni...