#KitaipPoPasaulį. Ir Australijoje restoranų savininkai taupo kokybės sąskaita
Aus­tra­li­jo­je lai­kas su­sto­jo. Šeš­ta­die­nį Jus­ti­nas par­ašė eg­za­mi­ną, prieš po­rą sa­vai­čių aš bai­giau su sa­vai­siais – vis­kas, uni­ver­si­te­tų klau­si­mas iš­spręs­tas, už­da­ry­tas ir ne­be­truk­dys. At­ro­do, vi­sus me­tus ke­lia­vo­me su kaž­ko­kiu dar­be­lių są­ra­šė­liu, ku­rį rei­kia įvyk­dy­ti: už­pil­dy­ti pra­šy­mus, su­ras­ti sa­va­no­rys­čių vie­tas, pa­pra­šy­ti pa­gal­bos, pa­si­mo­ky­ti kal­bos, už­dirb­ti pi­ni­gų be­ke­liau­jant ir taip to­liau. Vis kaž­kur bėg­da­vom po dar­bo, o į vi­są tą su­maiš­tį dar ir ke­lia­vi­mas „tarp kit­ko“ įsi­mai­šy­da­vo. O da­bar – vis­kas. 

Nebėra kažkokių patikrinimų, skrydžių bilietai supirkti, savanorystės vietas visur turim, nebėra kažko, kam reikia ruoštis. Pagaliau visapusiškai įsigaliojo konceptas „darbas-poilsis“. Ir šiuo metu esame nuoširdžiai pasimetę: ką daryti? Lyg ir norisi kiekvieną laisvą minutę išnaudoti keliavimui, bet, kita vertus, kartais taip norisi grįžti į savo kambarį ir tiesiog užmigti.

Dirbant ir matant viską iš tos kitos barikadų pusės kartais pasidaro gaila kliento.

Atrodo, kad dabar, kai yra galimybė veržtis iš namų, to nesinori. Gal pabodo? Bet kad ne. Kasdien kažkas vis nustebina ir vis atrandame dalykų, kurių nemokame, bet norime išmokti. O gal pavargome? Iškart norėtųsi sakyti, kad taip. Bet nesijaučiam taip, kad norėtume namo rytoj. Namų pasiilgome, žinojimo, kalbos pasiilgom, tik kad ir toje keliautojo pozicijoje, atrodo, gerai. Jeigu grįžtume namo, jaustųsi, kad nepabaigėme to, ką pradėjome. Tad kas gi yra?

Darbas kavinėje-restorane kelia vis daugiau klausimų. Per šiuos metus pamatėme tik vieną tikrą restoraną, kuriame dalykai atliekami taip, kaip visi ir įsivaizduoja, kad turi būti atlikta: švariai, sąžiningai, atidžiai. Šis restoranas buvo Čilėje ir dirbti ten nebuvo lengva. Ir šeimininkai, restoraną atidarę prieš trejus metus, pradėjo labai sunkiai ir lėtai, tačiau po truputį atrado nišą, susirinko auditoriją ir dabar uždirba solidžias sumas pinigų. Savanoriai ten reikalingi ne dėl to, kad šeimininkai negalėtų pasamdyti darbuotojų, jie reikalingi todėl, kad čilietiška darbo jėga nėra kompetetinga.

Tačiau restoranai Anglijoje, Panamoje, Ekvadore, Australijoje buvo bandymas minimaliomis sąnaudomis sukurti kuo geresnį variantą. Ir netiesa, kad tai iškart blogai – juk toks ir yra verslo tikslas: gauti pelno kuo mažesnėmis sąnaudomis. Bet vis dėlto dirbant ir matant viską iš tos kitos barikadų pusės kartais pasidaro gaila kliento.

„Vianta“ restoranas Australijoje, kur dirbame dabar, nuo septynių valandų ryto iki penkių valandų vakaro kasdien yra kavinukė, kurioje renkasi senjorai ir aptaria naujienas, aprašytas laikraščiuose, išdėliotuose ant stalo, porą valandų siurbčioja kavą, o tada patenkinti išsiskirsto savais keliais. Natūralu, kad kai turi kavinę būsi taupus: nenori, kad be reikalo būtų leidžiamas vanduo, jeigu kažkas netyčia padaro kavą į per mažo dydžio puodelį, tu nenori jos iššvaistyti: ją perpilsi ir „pridėsi“ trūkstamą kiekį kavos į didesnį puodelį. Ir savaime aišku, kad kai gamini maistą, produktų kiekį skaičiuosi: tarkim, jei darai sumuštinį, tai jam bus skirtos dvi riekelės duonos, trys griežinėliai pomidoro, pora salotų lapų ir vienas gabalėlis sūrio. Manau, kad tai supranta visi – kas kažkam gali būti vienkartinis skonio malonumo potyris, kitam yra kasdienis darbas, kuris turi generuoti tiek pinigų, kad namų sąskaitos būtų apmokėtos.

Bet vis dėlto kur yra riba tarp to, ką tu duodi klientui ir pasiimi sau? Kur yra verslumas, o kur jau yra apgavystė? Nes štai mūsų Australijos kavinukė penktadienio ir šeštadienio vakarais virsta prabangiu restoranu: išdėliojame tas pačias rytines pyragėlių lėkštutes taip, kad atrodytų prabangiai, vaikinai apsivelka ilgas kelnes, ant staliukų išdėliojame žvakutes ir ištraukiame kitokį meniu. Kiekvieną penktadienio ir šeštadienio vakarą ta kavinukė, tapusi viso miestelio traukos objektu rytiniams pokalbiams, virsta restoranu geros gyvos muzikos fone. Ir iki šios ribos viskas atrodo it idealus pavyzdys, kaip iš mažiausių dalykų galima išspausti daugiausiai naudos.

Bet štai, kas tuo metu vyksta virtuvėje: burgeriai (atleiskit, bet taisyklingai lietuviškai juos vadinti neišeina), kurie savaitgaliniame restorano meniu yra parduodami už dvidešimt dolerių, yra verti mažiau penkių dolerių. Yra kelios situacijos, kai toks dalykas galėtų pasirodyti normalus: maisto produktai, urmu perkami iš specializuotų parduotuvių, kainuoja pigiau, o puikūs virtuvės šefai produktams „prideda vertės“ savo darbu.

Bet štai mūsų virtuvėje maistą gamina virėja kartu su tokiais pačiais savanoriais, kokie esame mes (ir savanoriai ne tik pjausto salotas, bet ir kepa, prideda prieskonių ir t.t), o maistas yra perkamas „Lidl“ atitikmens parduotuvėje, esančioje šalia mūsų restorano. Burgerių savikaina yra tokia maža, nes mėsa, duona, salotos, sūris yra perkami pačioje pigiausioje prekių parduotuvėje, kurioje tokie žmonės, kokie ateina į mūsų restoraną penktadienio ir šeštadienio vakarais pasiklausyti džiazo ir gali išleisti dvidešimt dolerių vienam patiekalui, į namus sau maisto niekada nepirktų. Stereotipas? Galbūt. Bet tie klientai sau gali leisti ir leidžia daugiau. Tokie maisto produktai, kokie yra perkami prabangiajam savaitgaliui mūsų restorane, tinka man ir Justinui pagal mūsų keliautojų biudžetą.

Ir tada tiesiog peršasi mintis: kodėl žmonės, kurie dar neišgali sukurti prabangios restorano aplinkos, bando tai padaryti? Nes ir mes atėję į bet kokį restoraną Lietuvoje ir išvydę, kad, tarkim, burgerio kaina yra septyniolika eurų, suvokiame, kad maisto produktai, skirti jam pagaminti, tiek nekainavo. Bet ar pagalvotume, kad jie kainavo tris eurus? Ne. Nes yra tam tikra patiekalo suma, kuri bet kam indikuotų, kad tai nėra maisto savikaina. Tačiau tuo pačiu metu yra ir tam tikra suma, kuri niekada „nešautų“ į galvą, kai reikėtų apie tą savikainą pagalvoti, nes ji būtų per maža.

Neįmanoma pasakyti, kaip turėtų būti. Faktas, kad iš verslininko pusės yra natūralu norėti parduoti viską brangiau negu jam tai kainavo, bet yra kažkokia riba, kada tai atrodo nesąžininga. Ar aš apgavau mielą septyniasdešimtmetę močiutę, kuriai penktadienio rytą pardaviau šokoladinį sausainį? Penki tokie sausainiai plastikiniame maišelyje šalia jos namų esančiame prekybos centre kainuoja du dolerius pernkiasdešimt centų. Aš tą vieną jai parduotą sausainį ištraukiau iš gražaus stiklinio indo, į kurį pati įdėjau prieš keletą dienų, ir pardaviau už tris dolerius penkiasdešimt centų.

Aš jaučiausi blogai. Blogai, nes manau, kad žmogus, pirkdamas sausainį už tris dolerius penkiasdešimt centų kavinėje, kažko tikisi.

Atsakymą rasti gali kiekvienas, bet aš jaučiausi blogai. Blogai, nes manau, kad žmogus, pirkdamas sausainį už tris dolerius penkiasdešimt centų kavinėje, kažko tikisi. Ir, greičiausiai, ji niekada nesusimąstė apie to sausainio savikainą ir, matyt, dar ilgai nesusimąstys. Bet aš esu beveik šimtu procentų įsitikinusi, kad penktadienio popietę pirkdama produktus vakarienei ji taip pat nepagalvojo, kad kepinių sekcijoje galėjo atrasti tą patį savo rytinį skanėstą.

Laisvą laiką po darbo leidžiame kartu su kitais savanoriais: kopėme į porą kalnų, nuvykom į paplūdimį. Labiausiai įsiminė išvyka į kaimelį, kuriame ramiausiai gyvena žmonės ir kengūros. Nors kelionė nebuvo labai sėkminga, nes pamatėme tik keletą šių keistų gyvūnų, bešuoliuojančių kažkokiuose aptvaruose, ir vieną miške, prisiklausėm daugybės istorijų apie tai, kaip kaimelio gyventojai, rytais važiuodami į darbą, turi saugotis keliu šoliuojančių kengūrų.

Apskritai, Australijos gamta yra tokia gyva: tiek daug garsų, padarėlių. Štai, einame vakare namo, ir pro šalį praskrenda šikšnosparnis-lapė ar staiga sušlama medis. Vieną popietę penkiese ėjome žvyrkeliu link miško, o vokietė Ana sustojo ir pasakė, kad nenori eiti toliau, nes mato tankią žolę. Visi nustebome, o ši paaiškino, kad prieš mėnesį kartu su drauge vaikščiojo po pievą ir prieš jas iššoko nuodinga gyvatė. Kai pasiteiravome, ką jos tada darė, Ana nusišypsojo ir pasakė, kad bėgo taip, kaip dar niekad gyvenime nebėgo. Tai štai, jei galvojome, kad Naujojoje Zelandijoje gamta yra neprognozuojama, Australijos gamta ne tik kad neprognozuojama, bet dar ir pavojinga.

Velykų penktadienį tranzuosime iš Brisbeno link Sidnėjaus. Iki balandžio devintos dienos planuojame pasiekti kitoje Australijos pusėje esantį Pertą. Šiek tiek tranzuosime, kai kuriuose miestuose pasiimsime automobilį ir jį pervešime į kitą miestą. Užmojis didelis ir bus labai įdomu. Kartais dešimt dienų gali pakeisti gyvenimą.