#KitaipPoPasaulį. Australija mums tapo tikra lietuvaičių Meka
Pa­sku­ti­nė sa­vai­tė Aus­tra­li­jo­je – stip­ri. Per ke­tu­rias die­nas nu­va­žia­vo­me 4150 ki­lo­me­trų ir Jus­ti­nas vi­są lai­ką vai­ra­vo. Iš­tver­mės iš­ban­dy­mas, ku­pi­nas ri­zi­kos, bet tai vie­na iš ge­riau­sių avan­tiū­rų, į ku­rią ka­da nors lei­do­mės. Bris­be­no pa­plū­di­miai, Sid­nė­jus, Mel­bur­nas ir jų na­cio­na­li­niai par­kai – gra­žu, bet Va­ka­rų ir Pie­tų Aus­tra­li­ja yra kaž­kas iš­skir­ti­nio.

Į Melburną atvykome neturėdami jokio plano likusiam laikui Australijoje. Privalėjome nusigauti į Pertą, tačiau nežinojome, kaip tai padarysime. Tik atvykę pradėjome ieškoti mašinų, kurias galėtume pergabenti iš Melburno į Adelaidę – toks kelias tik 1000 kilometrų, bet paieškos buvo nesėkmingos, nes visi reikalavo vyresnių vairuotojų.

Kelias buvo toks gyvas, kad net ir labai pavargęs negalėtum snausti: ant kelio nuolat šuoliuoja kengūros, vaikšto koalos, tad privalai būti budrus.

Rasti būdą nusigauti iš Adelaidės į Pertą buvo dar sudėtingiau. Šis kelias pavojingas: važiuoji dykuma, ant kelio šoliuoja kengūros ir bėgioja kupranugariai, pakeliui nėra degalinių, mašina privalo būti be menkiausios galimybės sugesti, nes dykumoje tau niekas nepadės, privaloma vežtis bent dešimt litrų vandens ir maisto atsargų. Na, tokių dalykų perskaičius ir paklausius tikrai leistis į kelionę nesinorėjo.

Buvo įdomu, bet nuoširdžiai bijojome praleisti skrydį ir įstrigti kažkur, kur nėra nei menkiausių gyvybės ženklų. Aišku, kai Melburne buvome jau trečią dieną, nes negalėjome surasti nei žmonių, kurie važiuoja ta krytimi ir galėtų mus priimti į savo mašiną, nei automobilių, kuriuos reikia pervežti, o skrydžio data artėjo, buvome pasiryžę bet kam.

Balandžio 2-ąją prabudome ir iškart nuskubėjome atlikti savo rytinio ritualo – prirašyti skelbimų apie tai, kad važiuojame, ieškome transporto ar pakeleivių, į „Facebook“ keliautojų grupes ir porą specialiai tam sukurtų puslapių. Po dešimties minučių galvojome, kad mums išpuolė aukso puodas: radome namelį ant ratų, kurį reikia pervežti į Pertą ir kurį gali vairuoti asmuo, vyresnis negu 18 metų. Žinojome, kad sprendimą „imti ar neimti“ reikia priimti labai greitai, nes kažkas paprasčiausiai paims tą pasiūlymą anksčiau, tačiau beprotiškai gąsdino 1000 dolerių įsipareigojimas. Suprask, jeigu automobiliui kažką padarysi, tai mokėsi 1000 dolerių. Istorija jau kažkur girdėta, tiesa? Tad laukėme toliau ir stengėmės suvaldyti desperaciją.

O tiems, kas kantriai laukia, atlyginama: gal po valandos į Justino elektroninį paštą parašė australas Seanas. Parašė, kad turi automobilį, kurį reikia pervežti į Pertą. Nelabai supratome, ko jis iš mūsų nori, nes paprastai pervežimo pasiūlymus skelbia tik automobilių nuomos kompanijos, o ne pavieniai žmonės. Pradėjome klausinėti, kas ir kaip.

Paaiškėjo situacija: jis yra santechnikas, jo žmona – seselė, abu nusprendė išeiti iš darbo metams, nusipirko namelį ant ratų ir keliauja po Australiją. Šį mėnesį pora apsistojo Perte, tačiau jų nuolatiniai namai yra Melburne, taigi, jie nusprendė, kad nori atsivaryti savo mašiną iš Melburno į Pertą. Tą dieną, kai australas mums parašė, jie su žmona buvo grįžę Velykoms aplankyti šeimos į Melburną ir ruošėsi už kelių dienų skristi atgal į Pertą. Kodėl skristi? Nes važiavimas tuo pavojinguoju keliu pabodo ir užtrunka ilgai.

Taigi, mes – vaikučiai, kuriems žūt būt reikia nusigauti į Pertą iki balandžio devintos dienos, buvome daug puikesnis variantas negu mašinų pervežimo įmonės, kurios pasakė, kad mašiną pervežtų per 20 darbo dienų ir už nemenką sumą pinigų. Istorija įtikinama, bet mes buvome tokie įtarūs: kodėl kažkoks žmogus tiesiog nori atiduoti savo mašiną nepažįstamiems? Negana to, tikrai nenorėjome važiuoti viso kelio, nes tai būtų kainavę daug pinigų.

Taigi, pagalvojome: galėtume jo automobilį pervežti iki Adelaidės, o iš ten šokti į krovininį traukinį, važiuojantį į Pertą. Tokiu būdu pamatytume daug grožio ir sutaupytume pinigų, nes mokėtume tik už kelionę iki Adelaidės. Bet australui tokia idėja pasirodė per daug sudėtinga, jis norėjo, kad vienas žmogus paimtų ir pervežtų jo automobilį tiesiai iki Perto. Tada mes tiesiog pagalvojome, kad neturime ko prarasti ir paklausėme, ar jis galėtų mums atiduoti pinigus už kurą. Ir Seanas pasakė, kad apmokės visus kuro kaštus. Tuomet mes ne apsidžiaugėme, o dar labiau sutrikome: tai dabar jis dar ir atiduoda savo automobilį, ir sumoka už kurą? Pasakėme jam, kad bijome atsakomybės kad nenorime sugadinti mašinos kliudę gyvūną.

Štai Seano atsakymas: mašina yra 2013 metų „Toyota Hillux“ su priekaba, ji didelė, turi apsaugą nuo gyvūnų ir yra apdrausta. Na, tuomet tiesiog nebuvo priežasčių atsisakyti. Kitą rytą Seanas mašinos draudimo kompanijoje Justiną užregistravo kaip papildomą vairuotoją, o mes sėdom ir išvažiavom.

Kaip tikri turistai, leidomės į Great Ocean Road, vedantį iš Melburno link Adelaidės. Tik pradėję važiuoti pagalvojome, kad gal ir Australijoje galima keliauti taip, kaip Naujojoje Zelandijoje: važiuoji ir stoji bet kur, kur gražu.

Važiuodami šiuo keliu, kuris yra tik 250 kilometrų, užtrukome visą dieną: grožėjomės paplūdimiais, smėliu, medžiais, mažais pajūrio miesteliais. Kaifavome. Tuomet patraukėme į Adelaidę, o iš jos į Port Augusto miestą. Nors važiavome greitkeliu, vaizdai buvo gražūs, eismo keliskart mažiau negu tarp, pavyzdžiui, Brisbeno ir Sidnėjaus, taip pat radome gražių vietų, kuriose stojome. Port Augustas yra kryžkelėje, kur visi, kas pasuka į vakarus, važiuoja į Pertą, o tie, kas patraukia į šiaurę, keliauja į patį Australijos vidurį. Pirmąkart pajautėm lengvą jauduliuką ir didžiulį nenorą atsisveikinti su civilizacija. Atrodė, kad paliksime Port Augustą ir pateksime į kažkokią dykumą, kur reikės rūpintis savo išgyvenimu, o kelias tiek į vieną, tiek į kitą pusę bus ilgas.

Kai pradėjome važiuoti į „dykynes“ jau buvo tamsu, nes Australijoje temsta labai anksti, pakeliui sutikome daug sunkvežimių – kelias tikrai nebuvo be gyvybės ženklų. Priešingai, jis buvo toks gyvas, kad net ir labai pavargęs negalėtum snausti: ant kelio nuolat šuoliuoja kengūros, vaikšto koalos, tad privalai būti budrus. Važiuojant buvo ir ruožų, kuriuose kas minutę išvysdavom sutraiškytą gyvūną. Ir jeigu jau Amerikoje važinėjant bijojome ant kelio karts nuo karto pasirodančių stirnų, tai čia tamsoje buvo dvigubai baisiau. Nors kengūros šuoliuoti gali labai greitai, į kitą kelio pusę jos keliaus pasišokinėdamos ir dar sustos pusiaukelėje atsipūsti. Baisiausia buvo tai, kad kai kurios tarsi specialiai ima ir šoka į mašiną. Supratom, kad tos istorijos, kur žmonės keliauja po Australiją su mašinom ir tada partrenkia kengūrą, lieka be automobilio, be vietos ir kažkokiu būdu turi nusigauti namo, yra ne iš piršto laužtos. Bet Justinas vairavo puikiai ir nei vieno gyvūnėlio per šią kelionę mes nesutraiškėme.

Kitą rytą atsikėlėme ir važiavome plynėmis tolyn. Bet šis kelias ir diena, kai nuvažiavome 1300 kilometrų praktiškai tiesiu keliu, buvo pati įsimintiniausia iš visų. Pradėjome važiuoti, kai mus supo laukai su menkais krūmeliais, tuomet kraštovaizdis staiga pakito ir laukai prisipildė savanų medžių. Dar po kelių valandų visą paveikslą papildė tolumoje esantis vandenynas ir smėlio kopos. Stojome ir stojome pasižvalgyti. Galiausiai, privažiavome tokį ruožą, kuriame nebuvo nieko. Tiesiog plynė ir kelias. Nebuvo labai įdomu, bet tikrai įsimintina. Degalinių pakeliui buvo apstu, žinoma, kuo toliau į dykynes, tuo kuras buvo brangesnis. Mes buvom pasirengę mini kuro planą, kur stosime ir pildysimės, tad buvo ramu. Kai atvykome į Norseman, dar vieną kryžkelės miestą, iš kurio gali tiesiausiu keliu šauti į Pertą arba nusukti žemyn link jūros ir pajūriu keliauti į Pertą, nurimome, tai jau simbolizavo pabaigą.

Paskutinę naktį Australijoje vėl miegojome lovoje! Vėl buvome įsupti į lietuviško svetingumo burbulą ir išgirdome dar vieną ryžto įkvepiančią lietuvių emigrantų istoriją.

Esam tokie laimingi, kad leidomės į šią kelionę ir „surizikavome“, nors dabar matome, kad nebuvo čia dėl ko nerimauti ir dauguma tų, kurie kalba apie kažkokius baisumus, šio kelio net nebandė nuvažiuoti. Aišku, jis nėra tradicinis, bet tai ir sukuria didžiausią įspūdį. Iš Norseman nusukome žemyn link jūros, praleidome dar vieną dieną stodami kiekviename pamatytame paplūdimyje, o iš Albany važiavome tiesiai į Pertą.

Kaip tik tą dieną Seanas su žmona atskrido į Pertą, mes juos paėmėme iš oro uosto, jie mus nuvežė iki dar vienų lietuvių, gyvenančių Australijoje namų, paleido ir išvažiavo. Puiki kelionė, puiki patirtis ir dar vienas paneigtas mitas apie pavojus. Nusipirkome skrydį iš Perto ir supratome, kad save pastatėme į nemenką išbandymą. Bet tik tokiu būdu žinome tai, ką žinome dabar.

Paskutinę naktį Australijoje vėl miegojome lovoje! Vėl buvome įsupti į lietuviško svetingumo burbulą ir išgirdome dar vieną ryžto įkvepiančią lietuvių emigrantų istoriją. Australija mums šiemet tapo tikra lietuvaičių Meka. Už kelių valandų lipsime į lėktuvą ir skrisime į Singapūrą. Štai ir dar viena atomazga.