#KitaipPoPasaulį: Ate Pietų Amerika, būk sveika Naujoji Zelandija!
Dar ne­bu­vo grei­čiau pra­bė­gu­sio mū­sų ke­lio­nės mė­ne­sio ne­gu šis. At­ro­do, nie­ko lyg ir ne­nu­vei­kėm: jo­kių eks­tre­ma­lių ke­lio­nių, jo­kių per di­de­lių šven­čių, di­de­lio kul­tū­ri­nio šo­ko ne­pa­ty­rėm. Jus­ti­no teo­ri­ja: kai nie­ko di­de­lio ne­įvyks­ta, tai ne­ga­li iš­skir­ti kaž­ko­kių spe­cia­lių taš­kų lai­ke, va­di­na­si, ne­ga­li kaž­ko daug pri­si­min­ti ir vis­kas su­si­mai­šo. Bet įsi­min­ti­ni yra ne tik di­de­li da­ly­kai, to­dėl nors ir Pa­ta­go­ni­jos ne­pa­ma­tė­me, ir į di­džiau­sius Či­lės kal­nus ne­įko­pė­me, šį mė­ne­sį pui­kiai pri­si­min­si­me.

Pirmiausia, prisiminsime dėl to, kad labai daug dirbome. Ir darbas savaime nėra kažkoks išskirtinis dalykas. Bet mes čia dirbome kaip savanoriai: mes už savo darbą gavome šiek tiek maisto ir kambarį, patys nepajautėme, kaip tapome darbovietės dalimi ir tam tikromis akimirkomis be mūsų reikalai būtų tapę prasti.

Žinutė visiems būsimiems savanoriams – čia jūs esate didžiausia paslauga bet kokioms pelno siekiančioms įstaigoms, jeigu prisidedat prie jų gerovės kūrimo savo natūriškai apmokamu darbu.

Praeitose vietose irgi savanoriavome, bet visada jautėmės kaip savanoriai: kažkas tarp svečio ir darbuotojo, o čia mes toli gražu nebuvome svečiai. Čia turėjome tokias pačias rimtas pareigas, lūkesčius kaip ir visi kiti darbuotojai, tik negavome atlyginimo. Iš tikrųjų, dirbome daugiau negu buvo numatyta: penkios valandos penkias dienas per savaitę turėjo būti mūsų norma. Bet daugiau dirbome ne dėl to, kad kažkas vertė, tačiau ir ne dėl to, kad norėjome: tiesiog nuo kažkurios dienos jautėmės atsakingi už tai, kas vyksta restorane.

O daugiau darbo ir daugiau laiko, skirto darbui, pirmiausia, susikaupė, nes darbas yra išdėstytas dviem pamainomis. Vadinasi, turi keltis ir važiuoti į darbą, tada iš jo grįžti, tada užsistatyti žadintuvą, kad nepamirštum, jog turi tik keletą valandų iki antrosios pamainos. O kai suskamba žadintuvas, vėl susiruoši, važiuoji, padirbi ir grįžti vėlai ir labai nusikalęs.

Ir, žinoma, nekalbant apie tai, kad be nukeliavimo iki ir iš darbovietės kiekviena pamaina trunka apie tris valandas. Jau gal prieš savaitę suvokėme, kad mes gauname daug mažiau negu padarome. Kartais atrodydavo: „Kokia neteisybė, kaip nesąžininga.“

Bet vis dėlto mes jaučiamės gerai ir nieko nekeistume. Kodėl? Nes šiuo gyvenimo etapu mums to reikėjo. Reikėjo nurimti, turėti kažkokią pastovią vietą ir žmones aplink. Justinas galėjo ramiai rūšiuoti nuotraukas, skaityti, aš gavau pakvietimą laikyti egzaminą į universitetą, taigi, galėjau ramiai mokytis matematiką ir praktikuoti ispanų kalbą.

Ką darysime kitaip? Ieškosime savanorystės vietų, kur darbo valandos nėra padalintos, nes tik tokiu būdu diena, kada turi savanoriauti, gali būti vaizdinga. Savanoriausime ten, kur savanoriai yra pastiprinimas, o ne nemokama darbo jėga. Bet vėlgi – „darbo jėga“ čia save galėtume pavadinti tik žvelgdami į viską iš šalies. Jeigu šis pavadinimas turėjo labai neigiamą atspalvį, kai savanoriavome Ekvadoro kalnuose, tai čia mes psichologiškai jautėmės puikiai. Tiesiog tai buvo etapas, kurio pabaigai atėjus žinome, kad to užtenka.

„Casa Colchagua“ restorane savanoriai yra visos verslo strategijos dalis, nes Čilėje sunku atrasti gerai darbą dirbančių žmonių. O keliautojai iš Europos ir JAV neretai turi puikią darbo etiką ir motyvaciją darbui – kai esi savanoris, jauti, kad darbą turi atlikti gerai, juk nėra jokių sutarčių, kurios laiko. Natūralu, kad gerai planuojantys ir skaičiuojantys verslininkai pasinaudoja tuo, kad Čilė pritraukia gausybę entuziastingų keliautojų. Bet vis dėlto per dažnai pagalvodavome, kad mums darbe yra daroma paslauga. Taigi, žinutė visiems būsimiems savanoriams – čia jūs esate didžiausia paslauga bet kokioms pelno siekiančioms įstaigoms, jeigu prisidedat prie jų gerovės kūrimo savo natūriškai apmokamu darbu.

Išmokome labai daug ir susipažinome su nuostabiais žmonėmis. Atvykus amerikiečių porai, kurios taip laukėme dėl anglų kalbos praktikavimo, supratau, kad šiuo metu kalbėti angliškai pasidarė sunkiau negu ispaniškai. Be abejonės, ispanų kalba, kurią mes su Justinu vartojame, yra labai netaisyklinga. Nepalyginsi su jau gerai išlavintu anglišku tarimu ir „išdirbtu“ žodynu. Bet mūsų smegenys šiuo metu yra paruoštos ispaniškam tarimui, ispaniškų žodžių ieškojimui.

Liūdna palikti Lotynų Ameriką dėl to, kad, atrodo, dar mėnesis ispanakalbėje aplinkoje ir ispanų kalba būtų įvaldyta. Bus labai liūdna palikti bendradarbius, su kuriais tiek smagių situacijų darbe ir ne darbe įvyko. Bet išvykstame su puikiu jausmu: atvykome čia sunkiai regzdami sakinį ispaniškai. Pradėjome dirbti kolektyve, kuris, atrodė, niekada nesupras, ką norime pasakyti, pavyzdžiui, aš gavau pareigas, kurios vertė graužtis nagus iš baimės ir grįžus namo sąsiuvinyje konspektuoti patiekalų pavadinimus bei staliukų numerius, o išvažiuojame palikdami jau brangius ir neblogai pažįstamus bendradarbius, o gal netgi draugus: Pierlina, Naty, Patricio, Patricia, Dary, Camilla, Adaną, su kuriais ne tik kad susidraugavome, susikalbėjome, bet ir atradome bendrus „darbo ritmus“ ir būdą padėti.

Trečiadienį, per mūsų laisvadienį, išvykome į už keliasdešimties kilometrų esantį pajūrio kaimelį Pichilemu. Jis yra populiarus banglenčių sporto mėgėjų traukos centras, kuriame netgi svarstėme galimybę savanoriauti. Atvykome vidurdienį, kai turėjo spiginti saulė ir paplūdimys turėjo būti uzurpuotas banglentininkų. Buvo apsiniaukę, vanduo buvo ledinis ir vandenyje plūduriavo tik pora ekstremalų, kurie vandenyje iškentė porą minučių. Bet paplūdimys vis tiek buvo gražus: juodas smėlis, nėra šiukšlių, galima lengvai rasti atokesnę vietą nuo žmonių, tolumoje matosi miestelis, išsidėstęs ant kalvos, o kitoje pusėje paplūdimį riboja upė.

Geriausia viską pamatyti pačiam ir apie dalykus turėti nuomonę, patvirtintą ne gandais, o sava patirtimi.

Gulėjome ir mėgavomės. Vėliau išėjome pasivaikščioti ir nors ir nebuvome labai sužavėti kažkokių pastatų ar bendros miesto atmosferos, džiaugėmės, kad atvažiavome. Šiemet atrodo, kad neigti ir tvirtinti stereotipus yra labai svarbu: per dažnai pasikliaujame kitų žmonių nuomone, kad štai, pavyzdžiui, kažkam patiko Pichilemu, o kažkam tai atrodo nykus kraštas, kažką Niagaros kriokliai apstulbino, o kažkas patyrė didžiulį nusivylimą.

Geriausia viską pamatyti pačiam ir apie dalykus turėti nuomonę, patvirtintą ne gandais, o sava patirtimi. Taigi, į Pichilemu negrįžtume, bet pabėgti iš Santa Cruz buvo tikrai smagu.

Apskritai, šią savaitę restorane turėjome labai daug klientų, todėl dienos buvo ganėtinai įtemptos ir fiziškai sunkios. Šeštadienį pasveikinome Džiovaną, restorano savininkę, su gimtadieniu, pirmadieniui suplanavome aplankyti dar vieną vyninę. Kasdien po darbo namie kalbėdavomės su naujaisiais amerikiečiais, bet ypatingo ryšio neužmezgėm. Sekmadienį jie išvažiavo į tą patį Pichilemu, taigi, susirinkome su likusiais bendradarbiais į mini vakarėlį/čilietiškų gėrimų ragavimą mūsų namuose. Laukiame trečiadienio kelionės į Naująją Zelandiją, tačiau ir bijome, kad kultūra, kuri prieš atvykstant į Lotynų Ameriką atrodė esanti labai artima, dabar, po keturių mėnesių praleistų pietietiškai, bus didelis išbandymas.

Žinoma, visada yra galimybė, kad kažkas nepasiseks išlipus iš lėktuvo Oklande ir teks skristi į Seulą. Bet jeigu ir taip – neprapulsime.