Lietuvos ir Šventojo sosto diplomatinių santykių mozaika 1918–1940 m. (I dalis)
Jei žiū­rė­si­me api­bend­rin­tai ir iš so­li­džios lai­ko pers­pek­ty­vos, tai teks pri­pa­žin­ti, kad Ka­ta­li­kų baž­ny­čios ir dva­si­nin­kų in­dė­lis į ka­ta­li­kiš­kos Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo at­kū­ri­mą XX a. pr. bu­vo iš­skir­ti­nai reikš­min­gas ir net ne­pro­por­cin­gai di­de­lis dau­ge­liu as­pek­tų. 

I. Katalikybės ir lietuviškos tapatybės santykis modernaus valstybingumo aušroje

Po Lietuvos įjungimo 1795 m. į carinę imperiją, Katalikų bažnyčia Lietuvoje, maždaug, aštuoniais atvejais iš dešimties vaidino teigiamą rolę. Per visą ilgąjį XIX a. ji buvo viena tvirčiausių emocinių ir kultūrinių gijų rišusių Lietuvą su krikščioniška Vakarų civilizacija.

Carinėje imperijoje žodžiai lietuvis ir katalikas buvo beveik sinonimai. Katalikybė buvo tas kultūrinis-civilizacinis skėtis, kuris per visą XIX a. bene patikimiausiai saugojo lietuvišką tapatybę.

Labai grubiai kalbant galima pasakyti taip: beveik viskas, kas XIX a. Lietuvoje buvo vakarietiška ir europietiška buvo arba katalikiška arba atėję per/su Katalikų bažnyčia: lotyniškomis raidėmis reiškiamos lietuvių mintys ir užrašomi kalbos garsai; artimo meilės ideologija pagrįsta sugyvenimo su kaimynais filosofija; miestų ir miestelių struktūra bei architektūra su nepakartojamais gotikos, baroko, renesanso, klasicizmo ar neogotikos šedevrais: bažnyčiomis, rūmais, vilomis. Praktiškai visa lietuviško-valstietiško pasaulio etika, t.y. daugmaž dešimt Dievo įsakymų ir Kanonų teise pagrįsti žmonių tarpusavio santykiai.

Na ir pagaliau pasaulio tvarkos samprata bei grožio, estetikos suvokimas pradedant nuo liaudies meno iki buities. Nuo koplytstulpių ir bažnyčių puošybos, smūtkelių drožimo iki Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės ir tradicinių lietuviškų švenčių užstalės kultūros.

Po gimtosios kalbos, katalikybė per visą XIX a. išliko reikšmingiausia, ryškiausia ir lengviausiai atpažįstama lietuvio tapatybės dalis. Jeigu atmestume pusiau autonominėje Kongresinėje karalystėje (1815–1914) susitelkusius lenkus, tai visoje likusioje milžiniškoje Rusijos imperijoje katalikai buvo tik lietuviai ir šiek tiek baltarusių. Tokiomis sąlygomis carinėje imperijoje žodžiai lietuvis ir katalikas buvo beveik sinonimai. Katalikybė buvo tas kultūrinis-civilizacinis skėtis, kuris per visą XIX a. bene patikimiausiai saugojo lietuvišką tapatybę.

Cariniai generolai ir generalgubernatoriai lengvai sutriuškino tiek 1794 m. Tadeuszo Kosciuszkos sukilimą, tiek dar du sukilimus XIX a., tačiau katalikybės nugalėti nepajėgė. Nepajėgė jie užgesinti ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus 1865 m. uždegto lietuvybės ir knygnešystės sąjūdžio. Nepadėjo nei represijos nei privilegijos. Nei bažnyčių uždarymai nei vienuolynų išvaikymai. Per maždaug 120 metų trukusią administracinės rusifikacijos ir kultūrinio imperializmo politiką iš katalikybės į provoslavybę atsivertė ne daugiau poros dešimčių lietuvių, nes katalikybė buvo toks bastionas, kurio stačiatikybė Lietuvoje neperžengė niekada.

Valančiaus pakeltą lietuvybę toliau nešė kunigas filosofas Adomas Jakštas-Dambrauskas, Žemaičių vyskupai Kasparas Cirtautas, Pranciškus Karevičius ir eilė kitų dvasininkų. Bet vyskupo Valančiaus figūra čia kertinė. Be jo 1845–1875 metų lituanistinio sąjūdžio nebūtų buvę nei dr. Jono Basanavičiaus nei jo „Auszros“ su visomis pasekmėmis: Vilniaus Didžiuoju Seimu, Lietuvių konferencija Vilniuje 1917 rugsėjį ir Lietuvos Taryba. Todėl vyskupas Valančius laikytinas modernios nacionalinės lietuvybės tėvu. Iš esmės tuo pačiu, kas amerikiečiams yra George'as Washingtonas, italams Giuzeppe Garibaldi, vokiečiams Otto von Bismarkas, o čekams Tomašas Garigua Masarykas.

Prie progos, palyginimui galima pastebėti, jog Latvijoje ir Estijoje, kur katalikybė nebuvo ir nėra vyraujanti religija, rusifikacija buvo sėkmingesnė, o gyventojų atsivertimas į stačiatikybę XIX-XX a. žymiai masiškesnis. Charakteringa, jog „braliukus“ protestantus latvius šis procesas nėra nutrūkęs ir mūsų laikais.

Galima pastebėti, jog Latvijoje ir Estijoje, kur katalikybė nebuvo ir nėra vyraujanti religija, rusifikacija buvo sėkmingesnė, o gyventojų atsivertimas į stačiatikybę XIX-XX a. žymiai masiškesnis.

Žinia, visi daiktai Visatoje turi dvi puses. Todėl ir XIX a. dvasiškijos santykis su lietuviška tapatybe Lietuvoje ir eventualiu valstybingumo saugojimu nėra visai vienreikšmis. Jei XIX a. katalikybė patikimai lietuvius saugojo nuo Rusijos kultūrinio imperializmo, tai nuo polonizacijos, švelniai tariant, nelabai. Greičiau jau priešingai. Praktiškai iki pat XX a. pr. pietryčių Lietuvoje, kur nesiekė Žemaičių vyskupystės ganytojo Valančiaus ranka, Bažnyčia didžia dalimi buvo gana efektyvus lenkinimo instrumentas. Ypač XIX a. antroje pusėje, kada rusų generalgubernatorius Muravjovas uždraudė lietuvišką raštą ir įvedė kirilicą, o dalis kunigų lietuviams paslaugiai pakišo lenkiškas maldaknyges. Tokiomis aplinkybėmis nenuostabu, kad menkai išprusęs lietuvis valstietis katalikas su šeima mieliau rinkosi lenkišką maldaknygę nei kirilica parašytą valdišką vadovėlį.

Finalinėje lietuviško valstybingumo atkūrimo atkarpoje XIX-XX a. sandūroje dvasininkų vaidmuo buvo išskirtinai reikšmingas. Kunigas Jonas Mačiulis-Maironis buvo ne tik poetas lyrikas savo eilėmis skiepijęs meilę tėvynei, iškėlęs lietuvišką mitologiją, apdainavęs LDK kunigaikščius ir sostines Trakus, Vilnių, bet ir XIX a. gale pirmas parašęs lietuvišką Lietuvos istorijos vadovėlį ir jame pirmas paklojęs pamatą Vytauto Didžiojo kultui Lietuvoje. Kunigai buvo aktyvūs 1907 m. Vilniuje įkurtos Lietuvių mokslo draugijos nariai. Daug jų dalyvavo ir 1905 m. gruodį Vilniaus Didžiajame Seime, kur pirmąkart suformuluota ir pagarsinta valia siekti Lietuvos politinės autonomijos, be kurios nebūtų buvusi įmanoma ir nepriklausomo nacionalinio valstybingumo idėja.

Iš knygos "Stanislaw Filibert Fleury. Fotografijos" / Lietuvos nacionalinis muziejus

Itin aktyvūs kunigai buvo Didžiojo karo metais (1914–1918) dirbdami Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, kurią drąsiai galime laikyti modernaus lietuviško valstybingumo politiniu lopšiu. Svarbus kunigų vaidmuo buvo 1917 m. vasarą organizuojant Lietuvių konferenciją Vilniuje, kuri pirmąkart ilgaamžėje Lietuvos istorijoje išrinko Lietuvos Tarybą – lietuvių tautos nacionalinį suverenitetą reprezentuojantį demokratinį organą. Iš 22 organizacinio komiteto narių net 9 buvo kunigai, klebonai ar dekanai. Iš esmės tik jų dėka, vokiečių okupuotoje, draudimais, represijomis suvaržytoje Lietuvoje ir pavyko išplatinti žinią bei sušaukti delegatus į Konferenciją. Ką dvasininkai reiškė Lietuvos valstybingumo atkūrimo kelyje puikiai parodė ir Konferencijoje išrinkta Lietuvos Taryba: iš dvidešimties išrinktų jos narių net šeši kunigai. Tiesa, socialistams, socialdemokratams pasipiktinus tokiais rinkimų rezultatais ir grąsinant Konferenciją sugriauti, du kunigai atsistatydino užleisdami savo vietas socialistams: vilniečiui Jonui Vileišiui ir telšiškiui lenkui Stanislawui Narutowicziui. Toks poelgis daug pasako apie to meto lietuvių katalikų dvasininkų moralę, politinį bei pilietinį sąmoningumą. Ir tai nebuvo vienintelis toks lietuvių kunigų poelgis XX a. Lietuvos politinėje istorijoje. 1918 m. lapkritį formuojant pirmą Lietuvos laikinąją vyriausybę dėl tų pačių priežasčių švietimo ministro posto atsisakė kunigas dr. Juozas Purickis. Įdomu, kad atvirkštinių politinių poelgių, kada kairieji kunigų naudai atsisako politinių pareigų, XX a. Lietuvos istorija, regis, nežino?

Tačiau ir po kunigų Juozo Stankevičiaus bei Pranciškaus Urbanavičiaus politinės aukos, Taryboje vis vien dar liko net keturi kunigai: Kazimieras Šaulys, Vadas Mironas, Justinas Staugaitis, Alfonsas Petrulis. Kitaip tariant, penktadalis Tarybos. Ir ne be reikalo, nes kunigai 1917–1918 m. buvo tarp aktyviausių ir sėkmingiausių derybininkų su vokiečių okupacine administracija dėl Lietuvos valstybingumo siekių realizavimo. Jie nebijojo daryti būtinų kompromisų. Buvo supratingi ir lankstūs. Politinius interesus gebėjo derinti su politiniais principais. Neatsitiktinai 1916–1918 m. būtent kunigas Konstantinas Olšauskas Šveicarijoje buvo aktyvus Lietuvių informacinio centro, Vakarų Europoje platinusio lietuviško valstybingumo idėją, bendradarbis. Galima sakyti, jis ir pirmas Lietuvos diplomatas-derybininkas, kurį 1918 m. gruodžio pradžioje Lietuvos Valstybės Taryba pasiuntė prašyti pagalbos pas Antantės lyderius prancūzus ir britus.

Todėl absoliučiai natūralu, kad pirmosios Lietuvos Respublikos metais 1918–1940 m. kunigai pakankamai dažnai buvo kviečiami į vyriausybes, dirbo įvairiuose departamentuose ir bendrai aktyviai dalyvavo valstybės viešajame gyvenime brėžiant vidaus ir užsienio politikos gaires. Katalikiškas lietuvių visuomenės pobūdis tuomet lėmė, kad praktiškai per visus parlamentinės demokratijos Lietuvoje metus (1920–1926 m.) valdžioje dominavo krikščionys demokratai, kurie savo politinę programą grindė popiežiaus Leono XIII 1891 m. enciklikoje Rerum novarum suformuluota socialine doktrina Jos esmė: socializmo kritika, šeimos vertybių adoracija, masių įtraukimas į politinius procesus, demokratizmas ir socialiai atsakinga politika.

Tuo laiku būtent krikdemai daugiausia davė toną šalies vidaus vystymuisi bei užsienio politikai. Bent trys užsienio reikalų ministrai buvo kunigai: dr. Juozas Purickis, prof. Vladas Jurgutis, dr. Mečislovas Reinys. Svarbiausiu žemės reformos architektu tapo taip pat kunigas – Žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius. Nors prezidentas Aleksandras Stulginskis ir nebuvo kunigas, tačiau ir jis buvo baigęs Žemaičių kunigų seminariją. Daug kunigų buvo renkama seimų nariais. Dar daugiau jų buvo mokyklų ir gimnazijų direktoriais.

Situacija pradėjo keistis tik po 1926 m. gruodžio 17-osios politinio perversmo, kada valdžią į savo rankas paėmė tautininkų lyderiai A. Smetona ir A. Voldemaras ir kada valstybės vairas pradėtas kreipti autoritarinio valdymo linkme. Tačiau ir šiuo laikotarpiu katalikų dvasininkai išliko gana pastebimi politinės valdžios peizaže. Štai 1938 m. pavasarį, po Lenkijos ultimatumo Lietuvai, gelbstint valdžios prestižą, prezidentas A. Smetona būtent savo bičiulį kunigą Vladą Mironą įkalbėjo tapti premjeru ir suvaldyti krinkančią situaciją šalyje.

II. Achillo Ratti – būsimojo popiežiaus Pijaus XI – vizitai tarpukario Lietuvoje

1918 m. balandį popiežius Benediktas XV vyskupą Achille Ratti paskyrė apaštališkuoju vizitatoriumi Lenkijai, Lietuvai, Latvijai ir Estijai. 1919 m. kovą, po to, kai Vatikanas Lenkijos valstybę pripažino de jure, popiežius vyskupą paaukštino – paskyrė Lepanto tutuliniu arkivyskupu ir Vatikano nuncijumi Lenkijai, tačiau kartu paliko ir vizitatoriumi Lietuvai. Taigi Lietuvą arkivyskupas Ratti lankė atlikdamas savo tiesiogines pareigas.

Tiesa, iki šiol nėra visai aišku kiek kartų išties jis lankėsi Lietuvoje: du ar tris. Tiksliai žinoma, kad dukart: 1920 m. sausį ir kovą. Tačiau yra autorių, kurie bando tvirtinti, kad A. Ratti į Lietuvą buvo užsukęs dar 1918 m. vasarą. Tiesa, šaltinių ar bent jau rimtesnės argumentacijos tokiam teiginiui pagrįsti, kol kas trūksta.

Pirmojo vizito tikslas buvo ištirti politinius ir dvasinius Lietuvos santykius su Lenkija. Situacija buvo sudėtinga: lenkai katalikai gyvenę Lietuvoje skundėsi Lietuvos valdžia, o lietuviai Vilnijoje ir Lenkijoje – lenkų valdžios daromomis skriaudomis. Be to, Lenkija nepripažino Lietuvos valstybingumo, buvo užėmusi Vilnių ir pietryčių Lietuvą, siekė istorinės unijos su Lietuva atkūrimo, kurios lietuviai įnirtingai kratėsi. Negana to, paveikta revoliucijos Rusijoje ženkli dalis lietuvių visuomenės buvo nusiteikusi radikaliai.

Taigi Vatikanui ir jo apaštališkajam vizitatoriui reikėjo spręsti mažiausiai tris uždavinius: 1) išsiaiškinti principines šalių nuostatas ir subalansuoti poziciją konflikto atžvilgiu; 2) galvoti, kaip atsikūrusiose, konfliktuojančiose valstybėse geriausiai patenkinti tikinčiųjų sielovados reikalus ir reformuoti politinių realijų nebeatitinkančią bažnytinę organizaciją; 3) turint galvoje, kad Lietuva buvo ryčiausias katalikybės taškas Europoje, rūpintis, kaip efektyviau blokuoti bolševizmo bacilos skverbimąsi gilyn į Europą.

Pirmąkart į Vilnių būsimasis popiežius atvyko 1920 m. sausio 24–29 d. Aplankė Katedrą, Aušros vartus, kunigų seminariją, šv. Onos, šv. Kazimiero, Bernardinų, šv. Petro ir Povilo bažnyčias bei pirmąją Vilniuje Lietuvių berniukų gimnaziją. Bendravo su savo bičiuliu Vilniaus vyskupu Jurgiu Matulaičiu-Matulevičiumi. Mažiausiai dukart susitiko ir ilgai tarėsi su Lenkijos valstybės viršininku Jozefu Pilsudskiu.

O sausio 29–30 d. spaudžiant beveik 30 laipsnių šalčiui, lydimas Vilniaus Kapitulos delegacijos ir asmeninio sekretoriaus Ermenegildo Pellegrinetti su ir tam tikrais kelionės nuotykiais (dėl šalčio sugedo garvežys ir kelias valandas teko laukti kito...) atvyko į lietuvių laikinąją sostinę Kauną. Geležinkelio stotyje vizitatorių pasitiko pats prezidentas Antanas Smetona, Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingis, vicepirmininkas kunigas J. Staugaitis, užsienio reikalų ministras prof. Augustinas Voldemaras, Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, kiti katalikų bažnyčios hierarchai, Kauno karo komendantas ir lietuvių generolai.

Prof. A. Voldemaras savo tostą baigė optimistine fraze, kad po apaštališkojo vizitatoriaus apsilankymo Lietuvoje „pasaulyje būsią vienu lietuviu daugiau“

Kitą dieną laikė šv. Mišias Kauno Katedroje, susitiko su vienuolėmis benediktinėmis ir aplankė Kauno kunigų seminariją, kur jį pasitiko rektorius ir seminaristų choras su giesme Gratulamur tibi, Tu est Petrus. Po to oficialiai vizitavo prezidentą Smetoną ir užsienio reikalų ministrą prof. A. Voldemarą. Abu apaštališkąjį vizitatorių ragino, kad Vatikanas kaip galima greičiau oficialiai pripažintų Lietuvos valstybę, Lietuvos bažnytinę organizaciją atskirtų nuo Lenkijos. Po vizitų Žemaičių vyskupo rūmuose apaštališkajam vizitatoriui buvo surengti iškilmingi pietūs. Juose dalyvavo tiek bažnyčios hierarchai tiek valstybės vadovai: Smetona, Voldemaras, Šilingas. Buvo keliami tostai už popiežiaus Benedikto XV ir prezidento A. Smetonos sveikatą. Prof. A. Voldemaras savo tostą baigė optimistine fraze, kad po apaštališkojo vizitatoriaus apsilankymo Lietuvoje „pasaulyje būsią vienu lietuviu daugiau“. Tos pat dienos pavakarę traukiniu per Vievį A. Ratti išvyko atgal į Vilnių, kur jo vis dar su nekantrumu laukė maršalas J. Pilsudskis.

Antrą kartą Lietuvą – Vilnių, Kaišiadoris, Kauną ir Mažeikius, lydimas jau tik asmeninio sekretoriaus, A. Ratti aplankė tų pačių metų kovo 15–19 d., kada tarnybos reikalais jau vyko į Rygą ir atgal (tvarkė latvių katalikų ir bažnytinės provincijos kūrimo reikalus Latvijoje). Iš esmės tai buvo tik „pravažiuojamasis“, privataus pobūdžio vizitas. Jo metu jokių oficialių susitikimų neįvyko. Tiesiog vizitatorius trumpam stabtelėjo Kaišiadoryse, kur privačiai susitiko su pažįstamu kunigu J. Varnu, Kaune kukliai pernakvojo pas vyskupą Pr. Karevičių ir ryte, trumpai stabtelėjęs Mažeikiuose (kol darbininkai garvežį papildė malkomis) išvyko į Rygą.

Tačiau ilga kelionė traukiniu per Lietuvą ir Žemaitiją būsimajam popiežiui įstrigo. Pasak jo sekretoriaus Ermenegildo Pellegrinetti, pro traukinio langą mąsliai žvelgdamas į pavasario pilkumoje sutūpusias žemaičių trobas A. Ratti konstatavo, kad tas „ūkų, ūkių ir ganyklų kraštas“ ko gero visoje Europoje išliko archaiškiausias ir nuo viduramžių beveik nepakitęs.

III. Lietuvos ir Vatikano konkordato sudarymo odisėja

Apie konkordato su Vatikanu sudarymą Lietuvos vyriausybė konkrečiau pradėjo mąstyti 1922 m. vasarą. Iniciatyvą parodė tuometinis Lietuvos atstovas prie Vatikano, signataras Kazys Bizauskas. Kaune pabandytas parengti ir pirmas tokio dokumento projektas. Tačiau labai greit paaiškėjo, kad lengva nebus.

Kliūtys kelios: Lietuva dar neturėjo didžiųjų šalių tarptautinio pripažinimo, konfliktavo su Lenkija dėl teritorijų, Vatikanas dar neturėjo konkordato su dešimteriopai didesne ir reikšmingesne Lenkija. Visa tai lėmė, kad Romos kurija konkordato su Lietuva reikalą „įšaldė“. Tokia situacija tęsėsi tol, kol Vakarų didžiosios valstybės 1923 m. kovo 15 d. galutinai pripažino Lenkijos rytinę sieną ir Lenkijos suverenitetą Vilnijoje, o Vatikanas, įvertinęs jų sprendimus 1925 m. vasario 10 d sudarė konkordatą su Lenkija, kuriame Vilniaus vyskupija buvo pakelta iki arkivyskupijos rango, tačiau liko Lenkijos bažnytinėje organizacijoje.

Konfliktas tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto 1925 m. tiek įsiplieskė, kad kovo pradžioje minia užpuolė apaštališkojo vizitatoriaus Antonio Zecchini rezidenciją Kaune – išdaužė langus.

Tik po to Šventasis Sostas pradėjo galvoti apie konkordatą su Lietuva. Tačiau Vatikano konkordatas su Lenkija, kuriame Vilnius liko pastarajai, Lietuvą tiesiog įsiutino. Kaunas „pasišiaušė“. Krikščionių demokratų Vyriausybė apkaltinusi Vatikaną, kad jo konkordatas su Lenkija pažeidžia Lietuvos suverenitetą ir teritorinį vientisumą, diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu nutraukė. Nepaisydama net fakto, kad Vatikanas buvo ne pirmas, o vienas paskutinių tarptautinių subjektų, kuris Vilnių pripažino Lenkijai.

Konfliktas tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto 1925 m. tiek įsiplieskė, kad kovo pradžioje minia užpuolė apaštališkojo vizitatoriaus Antonio Zecchini rezidenciją Kaune – išdaužė langus, o birželį laikinąją sostinę turėjo palikti ir pats vizitatorius. Lietuva savo ruožtu taip pat atšaukė savo reikalų patikėtinį, dailininką Juozą Macevičių iš Vatikano. Nuo 1925 m. birželio ligi 1927 m. birželio Lietuvos atstovybė prie Vatikano praktiškai tik vegetavo. Joks rimtesnis diplomatinis darbas čia nevyko.

Tiesa, konfliktuodama su Šventuoju Sostu Lietuva tuomet nebuvo vienintelė Balta varna Europoje. Panašiai tarpukario metais dėl čekų nacionalinio herojaus Jano Huso istorinės atminties bei palikimo vertinimo, tuomet klostėsi ir Čekoslovakijos santykiai su Vatikanu. Tačiau Lietuvos atveju didysis paradoksas buvo tas, kad diplomatiniai santykiai tarp šalių nutrūko tuo metu, kada vyriausybėje dirbo vien krikščioniškosios demokratijos pakraipos žmonės.

Konfliktas tęsėsi iki metų pabaigos, kol Pijus XI nesumąstė į Kauną pasiųsti naują apaštalinį vizitatorių, savo bičiulį, buvusį Vilniaus vyskupą, dabar jau Adulos titulinį arkivyskupą – Jurgį Matulaitį Matulevičių. Būtent J. Matulaičio Matulevičiaus pastangomis 1925 m. gruodį-1926 m. balandį šalių santykiuose įvyko persilaužimas. Pavyko ne tik užgesinti nesutarimo gaisrą, bet ir įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją. 1926 balandžio 4 d., per šv. Velykas, Pijus XI paskelbė bulę „Lithuanorum Gente“. Pagal ją buvo įkurta savarankiška Kauno arkivyskupija su keturiomis vyskupijomis: Telšių, Kaišiadorių, Panevėžio ir Vilkaviškio. Lietuvai tai buvo reikšmingas istorinis įvykis. Jis reiškė, kad Lietuvos bažnytinė organizacija atskiriama nuo Lenkijos, Vokietijos bei Rusijos ir tiesiogiai subordinuojama Romos Kurijai. Netrukus sutarta ir dėl diplomatinių santykių atkūrimo. Pradėta atsargiai galvoti ir apie konkordatą.

Tačiau 1926 m. pavasarį Lietuvoje įvyko politinis sprogimas. Trečio Seimo rinkimus pirmąkart laimėjo opozicija: socialistai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinės mažumos. Socialisto liaudininko Mykolo Sleževičiaus sudaryta Vyriausybė ne tik kategoriškai atsisakė pripažinti Lietuvos bažnytinę provinciją be Vilniaus, bet ir įsileisti į Lietuvą tik ką paskirtą popiežiaus internuncijų, arkivyskupą Lorenzo Schioppą, kuris pasižymėjo liberalumu ir net buvo pradėjęs mokytis lietuviškai. Tokiai pozicijai iš esmės pritarė ir naujasis prezidentas Kazys Grinius. Taigi diplomatinių santykių atkūrimas įstrigo, o konfliktas su Vatikanu 1926 m. vasarą-rudenį atsinaujino taip ir nespėjęs užgesti.

Juo labiau, kad jam atsirado ir naujų priežasčių: kairiųjų valdžia užsimojo mokyklas, universitetą ir valdžios įstaigas „apvalyti“ nuo kunigų, atsisakė kunigams ir vyskupams mokėti atlyginimus. Tai buvo klaida, kurios pati kairiųjų vyriausybė išspręsti taip ir nepajėgė.

Iš knygos "Stanislaw Filibert Fleury. Fotografijos" / Lietuvos nacionalinis muziejus

Problemą savotiškai išsprendė 1926 m. gruodžio 17-osios naktį Kaune įvykęs karinis-politinis perversmas palaidojęs palaidojęs Lietuvoje parlamentinę demokratiją ir pasukęs Lietuvą į autoritarizmą. Jo pasėkoje valdžioje atsidūrė tautininkai ir į ją sugrįžo krikščionys demokratai. Kaip ir 1918-aisiais, prie valdžios vairo vėl stojo tautininkai: premjeru užsienio reikalų ministru paskirtas A. Voldemaras, o prezidentu išrinktas A. Smetona. Seimo pirmininku tapo eksprezidentas, krikdemas A. Stulginskis. Naujosios Vyriausybės iniciatyva jau 1927 sausio pradžioje J. Matulaitis-Matulevičius ėmėsi energingai rengti konkordato projektą.

Tiesa, daug nuveikti nespėjo. Staiga susirgęs ūmiu apendicitu, po nesėkmingos operacijos Kauno klinikoje, sausio 27 d. mirė. Lietuvai tai buvo didžiulė dvasinė netektis. Tačiau tai konkordato reikalo nebesustabdė. Greitai atkurti ir šalių diplomatiniai santykiai: 1927 m. balandį į Kauną atvyko popiežiaus internuncijus L. Schioppa, o vasaros pradžioje premjeras į Romą išsiuntė signatarą dr. Jurgį Šaulį. Birželio 22 d. savo kredencialus jis įteikė Pijui XI. Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių laivas vėl iškėlė bures ir ėmė plaukti.

Tačiau krikščionių demokratų ir tautininkų politinė idilė truko trumpai – vos pusmetį – ir baigėsi pirmųjų visišku išstūmimu iš valdžios. Gruodžio 17-osios perversmo sąjungininkai vienoje valdžios valtyje nesutilpo. Po krikdemų pasitraukimo, kurie šalyje turėjo milžinišką politinį rezervą ir palaikymą, A. Voldemaras susirūpino savo vyriausybės išlikimu. Tam pirmiausia reikėjo visuomenės paramos. Katalikiškos visuomenės mobilizacijai po tautininkų vėliava konkordatas puikiai tiko. Todėl jau 1927 m. vasaros pabaigoje J. Šauliui duotas nurodymas konkordato reikalą skubiai ištirti Vatikane ir parengti dirvą premjero vizitui į Romą. Po ilgų trūkčiojimų ir nesėkmių santykiuose su Lietuva, Vatikanas šįkart buvo atviras dialogui.

Rugsėjo 27 d., apie vidurdienį, Vatikano rūmų Kongregacijų salėje, iškilmingoje aplinkoje dokumentai buvo pasirašyti ir Lietuvos-Vatikano konkordato sudarymo oficialioji Odisėja baigta.

Į Romą Lietuvos premjeras atvyko rugsėjo viduryje. Iš pradžių sutvarkė politinius reikalus su italų diktatoriumi Bennito Mussoliniu ir Italijos vyriausybe, o paskui atsigręžė į Vatikaną. Jo derybos su popiežiumi Pijumi XI, Vatikano Valstybės sekretoriumi kardinolu Pietro Gasparri bei kitais pareigūnais užtruko vos tris dienas. Pavyzdžiu paėmus Lenkijos-Vatikano konkordato tekstą, šalims sutarti pavyko greitai. Juoba, kad jokių vertėjų nereikėjo: Voldemaras puikiai kalbėjo itališkai, lotyniškai ir prancūziškai. Rugsėjo 27 d., apie vidurdienį, Vatikano rūmų Kongregacijų salėje, iškilmingoje aplinkoje dokumentai buvo pasirašyti ir Lietuvos-Vatikano konkordato sudarymo oficialioji odisėja baigta.

Po pasirašymo Pijus XI premjerui, jo žmonai Matildai ir visam Lietuvos diplomatiniam korpusui Romoje suteikė išskirtinę audienciją. Ta proga Lietuva ir Vatikanas apsikeitė valstybiniais apdovanojimais. Įvykį plačiai aprašė Europos ir lietuvių spauda. Vatikanas, Lietuvos valdžia ir katalikiška lietuvių visuomenė buvo patenkinti.

Apibendrinant konkordato sudarymo istoriją galima daryti tris svarbesnes išvadas: 1) krikščionims demokratams pirmiausia nepavyko todėl, kad jų žmonės dažnai stokojo drąsos arba profesionalumo, o politika – nuoseklumo. Todėl geri norai darbais nevirto; 2) lietuvių socialdemokratai ir socialistai-liaudininkai į Šventąjį Sostą XX a. pr. labiau žvelgė kaip į kažkokią istorinę iškaseną – mamutą, su kuria turėti realių politinių reikalų moderniame pasaulyje tiesiog nebeapsimoka. Kitaip tariant, paveikti revoliucinių idėjų Šventąjį Sostą buvo per anksti palaidoję; 3) na, o tautininkų vyriausybei, ko gero pavyko todėl, kad į reikalą ji žvelgė be perdėtų emocijų ir išankstinio ideologinio nusistatymo.

Antroji dalis – jau netrukus