Katedros aikštėje popiežius susitinka su jaunimu
Ka­ted­ros aikš­tė­je su­si­rin­kę žmo­nės su­lau­kė po­pie­žiaus. Po­pie­žius Pra­nciš­kus Vil­niaus Ka­ted­ros aikš­tė­je kreip­sis į 30 tūks­tan­čių jau­nų Lie­tu­vos gy­ven­to­jų mi­nią. Į Ka­ted­ros aikš­tę jis at­vy­ko pa­pa­mo­bi­liu, svei­ki­no ir mo­ja­vo su­si­rin­ku­siems žmo­nėms. 

Po maldos Aušros Vartuose papamobiliu popiežius Pranciškus Vilniaus senamiesčio gatvėmis atvyko į Katedros aikštę. Ji sausakimša, daug jaunų žmonių laukia susitikimo su pontifiku. Pageidavimą tokiam renginiui išreiškė Vatikanas – susitikimai su jaunimu yra tapę tradicija ilgesnių popiežiaus vizitų metu.

Jaunimo atstovai specialiai popiežiaus vizitui skyrė giesmę „Kristus Jėzus – mano viltis“. Ji buvo pasirinkta po balandį skelbto teminės giesmės konkurso, kurio metu buvo renkamasi iš septyniolikos kūrinių.

Popiežius Katedros aikštėje išklausė jaunuolių liudijimų ir pats kalbėjo. Savo kalboje popiežiaus daug dėmesio skyrė šeimai, bendrystei ir tautai. Akcentavo būtinybę būti kartu, nelikti vieniems ir nesikoncentruoti tik į savo „atvaizdą veidrodyje“ savo buitį ir įvaizdį. Pasak popiežiaus Pranciškaus, buvimas su žmonėmis padeda atsikelti, o buvomas kartu ir viename „tinkle“ – gyventi.

Pontifikas pabrėžė svarbą priklausyti šeimai, tautai – dirbti kitų labui, mylėti savo artimą. Savo kalboje popiežius taip pat paminėjo Neries ir Vilnelės metaforą, prabilo apie tai, kaip svarbu malda ir tai, jog Viešpats yra su mumis, o ne tai, kad priešininkas stipresnis ir jis laimi – tai sakydamas jis paminėjo Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos Ryto“ palyginimą.

Pasakęs kalbą pontifikas baigs pirmąją savo vizito Lietuvoje dieną.

Sekmadienį Šventasis Tėvas aukos Šv. Mišias Kauno Santakos parke, o popiet grįš į Vilnių ir apsilankys prie paminklo Vilniaus geto aukoms atminti bei pagerbs sovietų aukas Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje.

Popiežiaus kalbos ištraukos

Šventasis Alberto Hurtado sakydavo: „Jėzus ir aš – absoliuti dauguma!“ Susitikimas su Juo, su Jo Žodžiu, su Eucharistija mums primena, kad neturi reikšmės priešininko stiprumas, nesvarbu, ar laimi „Kauno Žalgiris“, ar „Vilniaus Rytas“, nesvarbu rezultatas, svarbu, kad Viešpats yra su mumis.“

Matydami kitų trapumą, esame grąžinami į tikrovę, ir tai neleidžia mums gyventi vien tik laižantis savo žaizdas. Kiek jaunų žmonių palieka savo šalį, nerasdami tinkamų galimybių! Kiek yra depresijos, alkoholio ir narkotikų aukų! Kiek garbaus amžiaus vienišų žmonių, neturinčių su kuo pasidalinti, ką išgyvena, ir bijančių, kad grįš praėję laikai. Jūs galite atsiliepti į šiuos iššūkius tiesiog būdami šalia, susitikdami su kitais.

Jei gyvenimas būtų teatro spektaklis arba videožaidimas, jis būtų tiksliai apibrėžtas laike, turėtų pradžią ir pabaigą, kai nusileidžia uždanga arba kas nors laimi žaidimo partiją. Bet gyvenimo laikas matuojamas kitaip. Jis suderintas su Dievo širdies ritmu. Kartais yra paskubama, kartais vėluojama, išbandomi ir išmėginami keliai, vyksta pokyčiai... Atrodo, jog neryžtingumas kyla iš baimės, kad tuoj nusileis uždanga arba kad chronometras mus išmes iš žaidimo, neleis pakilti į aukštesnį jo lygį. Tačiau gyvenimas – tai nuolatinis ėjimas, ieškant teisingos krypties, nebijant sugrįžti atgal, jei suklydau. Labai pavojinga keliavimą į tikslą supainioti su labirintu, kai tuščiai einama ratais per gyvenimą, sukantis aplink save, nepatenkant į kelią, kuris veda pirmyn. Nesileiskite įviliojami į labirintą, iš kurio sunku išeiti, bet būkite pirmyn keliaujantis jaunimas.