Vokietijos ultrakairieji steigia judėjimą „Kelkitės“
Vo­kie­ti­jos kraš­tu­ti­nio kai­rio­jo spar­no po­li­ti­kė pri­sta­tė po­li­ti­nį ju­dė­ji­mą „Kel­ki­tės“ („Aufs­te­hen“), ku­ria­mą re­mian­tis Ame­ri­kos se­na­to­riaus Ber­nie San­der­so ir Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos lei­bo­ris­tų ly­de­rio Je­re­my Cor­bi­no po­pu­lis­ti­nė­mis kam­pa­ni­jo­mis. Ju­dė­ji­mas skel­bia, kad sieks prieš­in­tis kanc­le­rės An­ge­los Mer­kel „neo­li­be­ra­liai po­li­ti­kai“, ko­vos už dar­bo vie­tų ir pen­si­jų sau­gu­mą, ap­lin­ko­sau­gą ir „ti­krą­ją de­mo­kra­ti­ją, ne­val­do­mą ban­kų, kor­po­ra­ci­jų ir lo­bis­tų“.

Judėjimo įkūrėjai viliasi suburti trijų Vokietijos kairiojo sparno partijų šalininkus, taip pat palenkti dirbančiųjų klasei priklausančius nusivylusius rinkėjus, atsigręžusius į kraštutinių dešiniųjų partiją „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Šio judėjimo pagrindiniai iniciatoriai yra 49 metų Sahra Wagenknecht iš kraštutinių kairiųjų partijos „Kairė“ („Die Linke“) ir jos vyras 74 metų Oskaras Lafontaine'as, buvęs finansų ministras, socialdemokratus iškeitęs į ultrakairiųjų stovyklą.

Iš buvusios komunistinės Rytų Vokietijos kilusi S. Wagenknecht yra dažna televizijos pokalbių laidų viešnia, nevengianti aštrių komentarų ir garsėjanti puikiais retoriniais sugebėjimais. Ji ne kartą išprovokavo prieštaringą reakciją savo griežta kritika Europos Sąjungai ir palankiais atsiliepimais apie Rusijos lyderį Vladimirą Putiną. Be to, Z. Wagenknecht nukrypo nuo tradicinės kairiojo sparno pozicijos imigracijos atžvilgiu. Jos požiūris, kad vadinamieji ekonominiai migrantai atima darbo vietas iš mažas pajamas gaunančių vokiečių ir tampa sunkia našta viešųjų paslaugų sektoriui, yra artimesnė ultradešiniajam sparnui. Tačiau, kitaip nei antiislamiška partija AfD, S. Wagenknecht nėra nusiteikusi prieš imigrantus ir pabėgėlius apskritai. Ji gina Vokietijos prieglobsčio įstatymą ir ragina padėti žmonėms, bėgantiems nuo persekiojimo. Neseniai viename interviu ši politikė sakė, kad „atvirų sienų visiems žmonėms“ idėja yra nerealistiška. „Jei pagrindinis kairiosios politikos rūpestis yra atstovauti socialiai remtinoms grupėms, tuomet pozicija dėl sienų nereikalingumo absoliučiai kertasi su buvimu kairėje politinio spektro pusėje“, – kalbėjo ji.

Aljansas prieš A. Merkel

Bent jau iš pradžių „Kelkitės“ bus judėjimas, o ne registruota politinė partija, todėl prie jo galės prisidėti bet kas, taip pat ir į kairę linkstantys žalieji. Rugpjūčio viduryje pristatytoje judėjimo interneto svetainėje cituojamas regio dainininko Bobo Marley šūkis „Kelkitės, stokitės!“ ir rašoma, kad „joks politikas, jokia partija neišspręs mūsų problemų, jei patys jų nespręsime“.

Trijų kairiojo sparno partijų lyderiai vieningai atmetė S. Wagenknecht ir O. Lafontaine'o planą, o nuomonės dėl šio judėjimo tikslų ir sėkmės skiriasi. Kai kurie apžvalgininkai jį laiko gerokai pavėluotu kairiojo sparno jėgų, nuo kurių nusigręžė rinkėjai ir kurios prarado pasitikėjimą per 13 metų trunkantį A. Merkel viešpatavimą, aljansu. Griežčiausi šio plano kritikai teigia, kad „Kelkitės“ yra savanaudiškas S. Wagenknecht ir O. Lafontaine'o projektas, dar labiau suskaldysiantis ir susilpninsiantis kairįjį sparną. „Kairės“ pirmininkas Berndas Riexingeris atkreipė dėmesį į virtinę pastarojo meto neonacių išpuolių prieš imigrantus ir sakė, kad „ypač tokiu metu, kai rudieji vėl medžioja žmones gatvėse, kairysis sparnas turi rodyti vienybę ir aiškų kursą prieš dešiniuosius“.

Pakrikę kairieji

Idėja Vokietijoje kurti panašaus pobūdžio kairiųjų aljansą nenauja, bet būdavo atmetama, pirmiausia dėl nesutaikomos „Kairės“ pozicijos tam tikrais klausimais, pavyzdžiui, jos raginimo panaikinti NATO. Dėl to kairiesiems nepavyko susivienyti netgi tada, kai trys kairiojo sparno partijos drauge turėjo daugumą parlamente. Per pastaruosius rinkimus, kai į Bundestagą prasimušė ultradešinieji iš AfD, bendra parama kairiojo sparno partijoms smuktelėjo žemiau negu 40 procentų.

Vokietijos socialdemokratai (SPD) po prasčiausio nuo Antrojo pasaulinio karo savo pasirodymo rinkimuose vėl sudarė koaliciją su A. Merkel konservatoriais, o šis žingsnis dar labiau demoralizavo partiją. Daugiau nei 150 metų gyvuojančią SPD, tradicinės dirbančiųjų klasės partiją, po skausmingų ankstesnio kanclerio Gerhardo Schroederio darbo ir socialinių reformų paliko daug narių, o šiuo metu jos populiarumas nesiekia nė 20 procentų.