Vokietija svarsto įvesti „mečetės mokestį“ šalies musulmonams
Kai vo­kie­čiai pil­do me­ti­nes pa­ja­mų dek­la­ra­ci­jas, re­li­gi­ja vai­di­na ne­ma­žą vaid­me­nį. Jei esi pro­tes­tan­tas ar ka­ta­li­kas, Vo­kie­ti­jos vals­ty­bė pra­šo ta­vęs su­mo­kė­ti va­di­na­mą­jį baž­ny­čios mo­kes­tį. Jis, pri­klau­so­mai nuo že­mės, ku­rio­je gy­ve­ni, ga­li pri­lyg­ti 8 ar­ba 9 proc. gy­ven­to­jo pa­ja­mų mo­kes­čio. Vė­liau tuos pi­ni­gus vals­ty­bė pa­skir­to vie­ti­nėms baž­ny­čioms. Da­bar no­ri­ma to­kį ap­mo­kes­ti­ni­mą įves­ti ir ša­lies mu­sul­mo­nams.

Mokestis galioja beveik visiems krikštytiems vokiečiams, nebent jie oficialiai išstoja iš Bažnyčios. Pasak bažnyčių atstovų, valstybės renkamas ir paskirstomas mokestis yra be galo svarbus parapijoms, maldos namams, jų darbuotojams išlaikyti, kapinėms tvarkyti ir pan.

Iki šiol praktikuojantiems musulmonams tokia taisyklė nebuvo taikoma, todėl mečetės kliaudavosi užsienio dotacijomis. Dabar keletas valdančiosios koalicijos partijų narių pasiryžę pakeisti padėtį. Politikai, nors ir sulaukė kai kurių musulmonų bendruomenės atstovų kritikos, mano, kad iš musulmonų renkamas mokestis padėtų sustiprinti nuosaikesnių islamo interpretacijų sklaidą ir leistų atsispirti užsienio valstybių, kurios neretai propaguoja daug radikalesnes šios religijos interpretacijas, įtakai.

Nerimas dėl Saudo Arabijos

„Be Kataro ir Jungtinių Arabų Emyratų, Persijos įlankos regione mes labiausiai nerimaujame dėl Saudo Arabijos“, – „The Washington Post“ tvirtino valdančiosios Krikščionių demokratų sąjungos narys Thorstenas Frei. Pasak jo, dauguma iš Vokietijos kilusių „Islamo valstybės“ narių priskiriami prie salafistų judėjimo, kurį remia Saudo Arabija. „Mums reikia užtikrinti, kad islamas Vokietijoje išsivaduotų iš užsienio įtakos“, – pridūrė Th. Frei.

Panašų požiūrį išsakė ir kitos valdančiosios koalicijos partijos, centro kairės socialdemokratų atstovas Burkhardas Lischka. Jis sutiko, kad mečetės mokestis padėtų Vokietijos islamui būti labiau nepriklausomam, tad šis klausimas „vertas diskusijos“.

Toks politinių jėgų kišimasis – gana neįprastas žingsnis šalyse, kuriose religija ir valstybė aiškiai atskirtos. Tačiau Vokietijos valdančiosios partijos pavadinime yra žodis „krikščionių“, tad čia valstybė ir religija yra labiau persipynusios nei daugelyje kitų Vakarų šalių.

Vokietijos aukšto rango politikai pastaruoju metu nevengia kalbėti apie planus skatinti nuosaikių islamo interpretacijų sklaidą. Vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis praėjusį mėnesį pažadėjo užkirsti kelią „užsienio kišimuisi“ į Vokietijos musulmonų bendruomenių reikalus.

Vokietijoje gyvena 4,4–4,7 mln. musulmonų, tačiau į šį skaičių įtraukti žmonės, kurių šeimos yra kilusios iš musulmonų daugumos valstybių. Tai nereiškia, kad jie visi praktikuoja islamą.

Šalies žiniasklaida skelbia, kad vyriausybė ieško būdų, kaip užtikrinti užsienio valstybių donorių paramos Vokietijos musulmonų bendruomenėms skaidrumą. Pasak vietos spaudos pranešimų, šios priemonės nukreiptos prieš Kuveitą ir Katarą, kurie teikia didžiausią paramą užsienio musulmonų bendruomenėms.

Tačiau pagrindinis Vokietijos taikinys, kaip rašo „The Washington Post“, regis, yra Saudo Arabija. Pastaruosius kelis mėnesius dviejų valstybių santykiai smarkiai pablogėjo dėl spalio 2 dieną karalystės konsulate Stambule įvykdytos žurnalisto Jamalo Khassoggi žmogžudystės. Šalies kanclerė Angela Merkel buvo pirmoji pasaulio lyderė, sustabdžiusi ginklų pardavimą Rijadui.

Vokietijos politikai ir žvalgybos agentūros jau seniau atkreipė dėmesį į Saudo Arabijos praktiką. Pranešama, jog žvalgybos agentūros dar 2015 metais informavo vyriausybę, kad iš Persijos įlankos arabų valstybių ateinantys pinigai naudojami kai kuriems pabėgėliams radikalizuoti.

„The Washington Post“ nurodo, jog Saudo Arabijos ambasados Berlyne atstovas nekomentavo šių pranešimų, tačiau karalystė praeityje yra neigusi panašią informaciją.

Pritaria ne visi

Kai kurių musulmonų bendruomenių atstovai tikina, kad didžioji dalis jų gaunamo finansavimo vis dėlto ateina iš vietinių dotacijų, o ne iš užsienio šaltinių. „Tačiau viskas priklauso nuo to, apie kurią bendruomenę kalbame“, – pabrėžė Vokietijos islamo žinovė Lamya Kaddor.

Pavyzdžiui, Turkija daro nemažą įtaką Vokietijoje. Šalyje veikianti skėtinė organizacija Turkijos islamo sąjunga religiniams klausimams (DITIB) yra atsakinga už maždaug 900 mečečių priežiūrą, o jos imamams algą moka Ankara.

L. Kaddor nuomone, reikalavimas, kad užsienio donorai atskleistų, kiek skiria aukų, būtų prasmingas žingsnis, bet ji nepritaria tam, jog musulmonams būtų įvestas specialus mokestis. „Musulmonų bendruomenė gana susiskaldžiusi, ir tai natūralu, žinant, kad islamas, skirtingai negu Katalikų bažnyčia, neturi vieno lyderio“, – aiškino L. Kaddor. Dėl šios priežasties taikyti mečetės mokestį būtų daug sudėtingiau, nei paskirstyti surinktus pinigus katalikų bažnyčioms.

Kol kas musulmonų bendruomenės neturi būtino teisinio statuso, leidžiančio gauti mokesčių mokėtojų pinigų. Tačiau iniciatyvą remiančių politikų teigimu, pačių bendruomenių pareiga yra įgyvendinti tuos kriterijus.

Taip pat nesutariama, ar tokia sistema turi būti privaloma. Jau dabar dauguma musulmonų moka vadinamąjį zakatą – 2,5 proc. pajamų, kurios lieka atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Tiesa, šio mokesčio mokėjimo niekas neprižiūri.

Oficialiais duomenimis, Vokietijoje gyvena 4,4–4,7 mln. musulmonų, tačiau į šį skaičių įtraukti žmonės, kurių šeimos yra kilusios iš musulmonų daugumos valstybių. Tai nereiškia, kad jie visi praktikuoja islamą.

Pasak kelias tikinčiųjų bendruomenes vienijančios Musulmonų centrinės tarybos Vokietijoje pirmininko Aimano Mazyeko, vyriausybė turėtų padėti jiems „ne finansiškai, bet administracinėmis priemonėmis“. Tačiau kai kuriems net ir tai atrodo per didelis kišimasis.

„Kaip musulmonė nepritariu idėjai, kad vyriausybė spręstų, kam turiu leisti savo pinigus, – neslėpė L. Kaddor. – Tai ne jos reikalas.“