Vladimiro Putino vedlys – rusiškojo fašizmo idėjos kūrėjas
Net is­to­ri­ja ne­ti­kin­tiems pre­zi­den­tams rei­kia is­to­ri­kų, ku­riais jie ga­lė­tų pa­sik­liau­ti. Kai 2014 me­tais Vla­di­mi­rui Pu­ti­nui moks­lei­vių ir is­to­ri­jos mo­ky­to­jų de­le­ga­ci­ja už­da­vė klau­si­mą, ko­kiais Ru­si­jos pra­ei­ties kro­ni­ki­nin­kais jis pa­si­ti­ki la­biau­siai, jis te­pa­mi­nė­jo vie­ną var­dą: Iva­nas Il­ji­nas, ra­šo „The Guar­dian“.

Naujoje savo knygoje „The Road to Unfreedom: Russia, Europe, America“ Jeilio universiteto istorijos profesorius Timothy Snyderis analizuoja Rusijos prezidento Vladimiro Putino mėgstamiausią Rusijos politinį filosofą ir jo nustatytas gaires šiandieninei Rusijos politikai.

Anot Timothy Snyderio, tam, kad sukurtų tokią distopinę valstybę, Vladimiro Putino režimas ilgai laikėsi dviejų centrinių Ivano Iljino suformuluotų idėjų.

Ivanas Iljinas turėjo nuskęsti istorijos tėkmėje, tačiau jį į dienos šviesą ištraukė patronas, kurį šis įgijo jau po mirties. Vladimiras Putinas dėmesį į Ivaną Iljiną pirmą sykį atkreipė 2005 metais, kuomet buvo organizuojamas vyro palaikų grąžinimas į Rusijos teritoriją – šis buvo net ne istorikas, o filosofas, miręs išeivijoje, Šveicarijoje 1954 metais. Ivano Iljino asmeniniai raštai, saugoti Mičigano bibliotekoje, taip pat buvo grąžinti į Rusiją to, pareikalavus prezidentui. Naujai išleisti Ivano Iljino politinės filosofijos traktatai tapo itin populiariais Kremliaus ratuose, o 2014 metais visi Rusijos valstybės tarnautojai gavo po jo esė rinkinį. Aiškindamas Rusijos poreikį kovoti su Europos Sąjungos plėtra bei argumentuodamas invazijos į Ukrainą poreikį Vladimiras Putinas rėmėsi Ivano Iljino argumentais.

Timothy Snyderis pastarosios Rusijos istorijos, neatskiriamos nuo Didžiosios Britanijos bei Jungtinių Valstijų, rekonstrukciją pradeda Vladimiro Putino duokle ir pagarba Ivano Iljino darbams. Knygoje pateikta analizė suteikia bauginančią bei įtikinančią perspektyvą.

Ankstyvas bolševizmo kritikas Ivanas Iljinas dar 1922 metais buvo ištremtas iš Sovietų Sąjungos. Gyvendamas Vokietijoje filosofas palankiai rašė apie Hitlerio iškilimą ir apie Mussolinio pavyzdį bei plėtojo galinčio atsverti 1917 metų perversmo padarinius rusiškojo fašizmo idėją. Savo nacionalistine retorika jis nuosekliai plėtojo prarastos „rusiškos dvasios“ gairę, kurios esmė primena žmonijos sukūrimą prieš nuopuolį ir kuri grindžiama „gryna“ seksualine energija (Ivaną Iljiną analizavęs yra pats Sigmundas Freudas). Ivanas Iljinas teigė, kad naujoji rusų tauta turi ginti ir skatinti tą nenusakomą dvasią prieš visas išorines grėsmes – ne tik komunizmą, bet ir individualizmą. Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, Ivanas Iljinas aprašė demokratijos „simuliakrą“, kurio dėka Rusijos žmonės „natūraliai“ kalbėtų vienu balsu ir būtų priklausomi nuo vado, atliekančio „atpirkėjo“ už tikros rusų kultūros grąžinimą Rusijos žmonėms vaidmenį. Rinkimai taptų savotišku „ritualu“, kurio paskirtis būtų tos galios skatinimas, periodiškai „apjungiant tautą suvienijimo gestu“.

Anot Timothy Snyderio, tam, kad sukurtų tokią distopinę valstybę, Vladimiro Putino režimas ilgai laikėsi dviejų centrinių Ivano Iljino suformuluotų idėjų. Pirmoji – „rusiškos dvasios“ priešų atpažinimas ir sunaikinimas, kuris reikalingas kuriant tautos vienį; svetimos įtakos – musulmonai ar žydai, fundamentalistai ar kosmopolitai – naudojamos vaizduojant Rusijos vertybių sodomizaciją. Jeigu tokie priešai neegzistuotų, juos būtų reikėję sukurti ar išpūsti. Po teroristinių atakų, įvykusių Rusijos teritorijoje – Maskvos teatro apgulties ir Beslano mokyklos žudynių – Čečėnijos separatizmas tapo vietinės televizijos ir regioninės valdžios pavedimo valstybės kontrolei priežastimi. Tokią politiką vykdė Vladislovas Surkovas, buvęs Boriso Jelcino administracijos direktoriaus vyriausiasis pavaduotojas, vėliau – Vladimiro Putino pagrindinis strategas. Vladislavas Surkovas vykdo politiką, kurią nusižiūrėjo nuo Ivano Iljino, paties vadinamą „centralizacija, personifikacija, idealizacija“. Anot Timothy Snyderio, jam vadovaujant „vyriškumas tapo Vladimiro Putino argumentu prieš demokratiją“, susiejęs, pavyzdžiui, homoseksualų teises ir tos pačios lyties asmenų santuokas su „rusiškos dvasios“ puolimu.

Šiame kultūriniame kare esminga yra dezinformacija. Rusijos televizijos kanalai ir socialiniai tinklai sukūrė klimatą, kuriame naujienos tapo savotiška pramoga, o faktai nustojo svarbos. Nors šis siurrealistinis pokytis apskritai yra gerai dokumentuotas, Timothy Snyderio nuodugnus naujienų, skirtų MH17 skrydžio nudaužimui, tyrimas yra labai reikšmingas. Pirmąją dieną po katastrofos oficialiai pasiūlyta versija, kad į Malaizijos oro linijų lėktuvą paleista raketa iš tikrųjų priklauso Ukrainai, kad tai buvo pasikėsinimas į paties Vladimiro Putino gyvybę; antrąją dieną Rusijos televizijoje pasirodė teorija, kad lavonų pilnas lėktuvas – vaiduoklis buvo CŽV suplanuota Rusijos pajėgų provokacija.

Kuo oficialus melas darėsi įžūlesniu, tuo labiau jis leido žmonėms reikšti savo tikėjimą Kremliumi. Pasak Timothy Snyderio, Vladimiras Putinas Vakarų nuoseklumo ir faktualumo puolimą pavertė tiesioginiu nacionalinio pasididžiavimo šaltiniu. Tokią Rusijos poziciją galima regėti dabartinėje „diskusijoje“ dėl Sergejaus Skripalio ir jo dukros apnuodijimo. Rusijos galia atsiskleidžia absurdiškoje dvasioje pristatomų alternatyvių teorijų reliatyvistinėje audroje, rodant, kad jokia tiesa žemėje nėra absoliučiai įmanoma ar įrodoma.

Antroje Timothy Snyderio knygos dalyje aiškinamasi, kaip Rusija tokią savo politiką perkėlė kitur, ten, kur jai yra grąsoma masinio dezinformacijos karo būdu, tarsi atnaujindama Sun Tzu „priešo supainiojimo“ principą, siekiant suskaldyti ir poliarizuoti pliuralistines demokratijas, konkrečiai – Europos Sąjungą ir Jungtines Valstijas jų viduje.

Timothy Snyderis labai tiksliai jungia taškus tarp to, kaip Rusijos propagandininkai – tikri žmonės, ar skaitmeninės jų versijos – siekė skleisti netikras naujienas (fake news), norėdami sumenkinti tikėjimą demokratinių procesu ir tuo pačiu metu nesislepiant palaikydami Europos separatistus ir nuolatinius Rusijos televizijos kanalų svečius, tokius, kaip Marine le Pen ir Nigelį Farage‘ą. Istorikas nagrinėja atvejį, kuomet Rusijos „naujienų“ šaltiniai paskleidė idėją apie „suklastotą“ Škotijos nepriklausomybės referendumo rezultatą, esą tai padarė „jėgos iš viršaus“, siekdami sumenkinti pasitikėjimą Britanijos demokratinėmis institucijomis prieš „Brexit“ referendumą. Taip pat – vis dar vyksta sudėtingų Donaldo Trumpo administracijos sudėtingų santykių su Donaldo Trumpo vyriausybe tyrimas.

Ši liūdinanti istorija perša suvokimą, kad Vladimiro Putino strategija sudrebinti žmonių tikėjimą fakto tikrumu ir ekspertų žiniomis yra iš tiesų sėkminga.