Venesueloje susikirto pasaulio didžiųjų interesai
Ve­ne­sue­lo­je su­si­kir­to JAV, Ru­si­jos ir Ki­ni­jos in­te­re­sai, dvie­jų pa­sta­rų­jų mi­li­jar­di­nės in­ves­ti­ci­jos ga­li nu­ei­ti šu­niui po uo­de­ga, jei Ni­co­la­so Ma­du­ro re­ži­mas pra­ras­tų val­džią.

Rusijai labai neparankus Venesuelos opozicijos lyderio Juano Guaido netikėtas pasiskelbimas laikinuoju šalies vadovu ir parama, kurios jis sulaukė iš JAV prezidento Donaldo Trumpo. Maskva turėtų daug ką prarasti, jei N. Maduro režimas žlugs ir bus pakeistas provakarietiška vyriausybe.

Venesuela yra palyginti pigi sąjungininkė Rusijai – mainais į nedideles paskolas ir finansinės pagalbos paketus per pastarąjį dešimtmetį Rusija tapo svarbi dalininkė mažiausiai penkiuose Venesuelos naftos telkiniuose (šios šalies naftos ištekliai yra vieni didžiausių pasaulyje). 2017 metais naftos gavyba iš šių projektų siekė maždaug 8 mln. tonų, arba 161 tūkst. barelių, per dieną. Rusijos valstybinė kompanija „Rosneft“ turi savo dalį trijose naftos perdirbimo gamyklose ir naftotiekio tinkle visame krašte. Igoris Sečinas, oficialiai neįeinantis į valdybą, bet kaip ir anksčiau vadovaujantis „Rosneft“, kontroliuoja mažiausiai 13 proc. energetikos verslo Venesueloje. Toje šalyje jis lankosi dažnai ir, pasak „The Washington Post“, vis labiau kaip šeimininkas.

Dabartinis nestabilumas Venesueloje nieko gera nežada I. Sečino vadovaujamai naftos milžinei. „Rosneft“ perspektyvas temdo tai, kad opozicija jau grasino, sykį atėjusi į valdžią, nepaisyti „Rosneft“ ir N. Maduro vyriausybės susitarimų.

Rusijos patarėjai dirba Venesuelos vyriausybėje, kad padėtų N. Maduro išvengti baisios savo nesėkmės rezultato – šalies bankroto. Šiemet jie padėjo įvesti naują skaitmeninę valiutą „petro“, kad būtų išsaugoti mokėjimų už naftą srautai, apeinant Amerikos sankcijas transakcijoms doleriais.

Maskva tapo svarbiausia Venesuelos skolintoja – pinigų nebeturinčiai šaliai, iš kurios gelbėdamiesi nuo bado vien pastaruoju metu į kaimynines valstybes pabėgo 3 mln. žmonių, Kremlius ir „Rosneft“ nuo 2006 metų suteikė 17 mlrd. dolerių paskolų ir kreditų. Jei dabartinis režimas Karakase neišgyvens šios krizės, Rusijai bus labai sunku, o gal ir neįmanoma, atgauti šias savo investicijas.

Kol kas N. Maduro palaiko vis dar stiprios Venesuelos ginkluotosios pajėgos, o Baltieji rūmai vis intensyviau ragina Venesuelos kariuomenę „priimti taikų, demokratinį ir konstitucinį valdžios perdavimą“, su Venesuelos kariškiais derasi ir J. Guaido atstovai.

35 metų opozicijos lyderis Juanas Guaido siekia pašalinti Nicolasą Maduro (dešinėje), kurio politika nuvedė Venesuelą prie bedugnės. / AFP/Scanpix nuotraukos

Rusija pasiuntė karių

Tačiau Rusijai rūpi ne vien ekonominis aspektas. Nuo 2000 metų, kai į valdžią atėjo Vladimiras Putinas, Maskva mezgė ryšius su Lotynų Amerikos šalimis siekdama partnerysčių, kurios pakirstų JAV dominavimą pasaulyje. Turėti savo avanpostą Vakarų pusrutulyje – strateginė Rusijos pergalė. Didžiausi Rusijos draugai Lotynų Amerikoje – Venesuela, Nikaragva ir Kuba. Šias valstybes D. Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas pavadino „tironijos trejetu“. Daugelis Rusijos partnerysčių Lotynų Amerikoje buvo sudarytos kur kas labiau remiantis simboline retorika ir asmeniniais, o ne struktūriniais ekonominiais ar kultūriniais ryšiais. Politiniams lyderiams keičiantis šie aljansai išblėso. Rusija neigia pasiuntusi į Venesuelą savo karius N. Maduro saugoti ir kaltina Vašingtoną tiesiogiai kišantis ir aštrinant padėtį šioje Lotynų Amerikos valstybėje.

Į Venesuelą daug investavusi ne tik Rusija, bet ir Kinija. Pastarosios investicijos per dešimtmetį siekia daugiau kaip 62 mlrd. dolerių.

Socializmas atvedė į katastrofą

2018 metų gegužę N. Maduro buvo išrinktas prezidentu antrai kadencijai, tačiau rinkimai neva buvo klastojami, todėl nepriklausomi stebėtojai paskelbė jo pergalę neteisėta. Iškart po rinkimų, kuriuos opozicija boikotavo, 14 valstybių atšaukė savo ambasadorius iš Karakaso. Tačiau sausio 10 dieną N. Maduro buvo prisaikdintas antrai kadencijai.

N. Maduro negebėjimas valdyti šalį ir spręsti ekonomines problemas daugybę venesueliečių nuteikė prieš jį. Nepasitenkinimas pasiekė kulminaciją, kai pernai rugpjūtį į N. Maduro mėginta pasikėsinti pasitelkus sprogmenų prikimštus dronus. „Nugalėtojo“ nepripažinusios JAV taip pat visą laiką didino spaudimą N. Maduro vyriausybei. Tačiau JAV ir toliau yra didžiausios sparčiai menkstančio Venesuelos naftos eksporto pirkėjos (nuperka 45 proc.), tad ir didžiausios pinigų tiekėjos N. Maduro vyriausybei. Pirmadienį JAV paskelbė sankcijas Venesuelos valstybinei naftos įmonei, kad sužlugdytų N. Maduro galios pagrindą.

Gili ekonomikos krizė purto Venesuelą jau ketverius metus – net ištikimi „socialistinės Bolivaro revoliucijos“ šalininkai sutinka, kad šalis priartėjo prie precedento neturinčios humanitarinės tragedijos.

Šios priemonės prieš valstybės kontroliuojamą bendrovę PDVSA buvo pateiktos kaip būdas neleisti kairiųjų pažiūrų autoritariškam lyderiui ištuštinti ekonomiškai žlugusios valstybės iždo prieš jį pakeičiant opozicijos lyderiui J. Guaidui. „Sankcijų tikslas – pakeisti elgesį“, – Baltuosiuose rūmuose sakė iždo sekretorius Stevenas Mnuchinas.

J. Guaido jau paskelbė perimantis Venesuelos aktyvų užsienyje kontrolę. Jam paramą išreiškė Jungtinės Valstijos ir dešimtys Lotynų Amerikos valstybių, o jų pavyzdžiu žada pasekti Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Portugalija, Ispanija ir Nyderlandai, nebent iki vasario 3 dienos N. Maduro sušauktų rinkimus.

Gili ekonomikos krizė purto Venesuelą jau ketverius metus – net ištikimi „socialistinės Bolivaro revoliucijos“ šalininkai sutinka, kad šalis priartėjo prie precedento neturinčios humanitarinės tragedijos. Hiperinfliacijos skaičiai sunkiai beaprėpiami protu – 2018 metų pabaigoje infliacija siekė 80 tūkst. proc.; nusikalstamumas tapo nevaldomas – Karakasas yra vienas pavojingiausių miestų pasaulyje.

Venesuela tapo pavyzdžiu, demonstruojančiu visišką socializmo žlugimą ir dar kartą patvirtinančiu, kad gerovę kuria tik demokratija ir laisvoji rinka.