Vatikanas pasidavė Kinijos spaudimui
Sa­vait­ga­lį Va­ti­ka­nas pa­skel­bė, kad su Pe­ki­nu pa­si­ra­šė pre­li­mi­na­rų su­si­ta­ri­mą, ku­ris tu­rė­tų pa­dė­ti už­baig­ti de­šimt­me­čius tru­ku­sią ko­vą dėl tei­sės skir­ti vys­ku­pus Ki­ni­jo­je.

Pasak Vatikano pareigūnų, tai buvo pirmas kartas, kai Komunistų partijos valdoma valstybė oficialiai pripažino popiežiaus autoritetą Romos katalikų bažnyčiai Kinijoje. Tačiau pagal susitarimą popiežius Pranciškus turėjo nusileisti dėl septynių Pekino paskirtų vyskupų ir patvirtinti jų legitimumą. Kadangi jie nebuvo parinkti Vatikano, anksčiau jie buvo ekskomunikuoti.

Nėra aišku, koks likimas laukia daugiau nei 30 Kinijoje veikiančių pogrindžio vyskupų, kurie buvo paskirti popiežiaus, bet nėra pripažinti Kinijos valdžios.

Vatikano požiūriu, pasiekus susitarimą, atsiveria didesnė galimybė skleisti tikėjimą šalyje, kurioje protestantizmas plinta daug sparčiau nei katalikybė. Tačiau kritikai itin neigiamai vertina tai, kad Vatikanas pasidavė autoritarinio režimo spaudimui.

Jei susitarimas iš preliminaraus virs galutiniu, bus pasiektas didžiausias jų santykių proveržis nuo 1951 metų, kai diplomatiniai ryšiai tarp Šventojo Sosto ir Pekino buvo nutraukti. Tai gali būti pirmas žingsnis atkuriant formalius santykius, tačiau tam reikėtų, kad Vatikanas nutrauktų ryšius su Taivanu. Jei Vatikanas ir dėl to nusileistų, Kinijai tai būtų didžiulė pergalė.

Skilusi bendruomenė

Vis dar neatsakyta į klausimą, kas ateityje turės paskutinį žodį skiriant vyskupus Kinijoje: popiežius ar šalies vyriausybė. Kaip rašo „The New York Times“, nė viena šalis nepateikė aiškaus atsakymo.

Istorinis susitarimas pasiektas tada, kai popiežius patiria didžiulį spaudimą dėl Bažnyčią krečiančio dvasininkų įvairiose pasaulio šalyse vykdyto vaikų seksualinio išnaudojimo. Konservatyvesnės už popiežių Pranciškų jėgos Bažnyčioje siekia tuo pasinaudoti, kad susilpnintų pontifiko pozicijas. Jos taip pat smarkiai priešinosi susitarimui su Kinija, tad tikėtina, kad jis tik pakurstys jų nepasitenkinimą.

Popiežius Pranciškus jau ne vienus metus kalba apie norą apsilankyti Kinijoje, kurioje gyvena apie 10–12 mln. katalikų. Šią religiją išpažįstantys kinai yra pasidaliję į tuos, kurie lanko vyriausybės leidimą turinčias bažnyčias, ir tuos, kurie dalyvauja pogrindyje veikiančių, tik Vatikanui lojalių bažnyčių veikloje. Pastarieji trys popiežiai stengėsi šias dvi bendruomenes suvienyti.

Su popiežiumi Vilniuje viešėjęs Vatikano atstovas Gregas Burke'as žurnalistams teigė, jog susitarimu siekiama, kad „tikintieji turėtų vyskupus, kurie ne tik palaiko ryšį su Roma, bet ir yra pripažinti Kinijos valdžios“.

Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas pareiškė, jog popiežius yra pasiryžęs žengti „konkrečius broliškus žingsnius susitaikymo link“, nes paliaubos Bažnyčiai suteiktų daug geresnes galimybes veikti Kinijoje.

Mažai detalių

Pasak „The New York Times“, abi šalys tvirtino turinčios teisę skirti vyskupus ir kontroliuoti Bažnyčią Kinijoje.

Susitarimas buvo pasirašytas šeštadienį Pekine per Kinijos užsienio reikalų viceministro Wang Chao ir Vatikano diplomatijos vadovo pavaduotojo Antoine'o Camilleri susitikimą. Tačiau kol kas daug detalių apie susitarimą neskelbiama.

Kalbėdamas su „The New York Times“, pagrindinis Vatikano derybininkas, arkivyskupas Claudio Maria Celli teigė, jog susitarimas „be jokios abejonės“ numato popiežiui galimybę dalyvauti parenkant vyskupus. Tačiau klausinėjamas toliau neatsakė, ar tai reiškia, kad pontifikas turės veto teisę dėl Kinijos vyriausybės paskirtų dvasininkų. Pasak jo, „Šventasis Tėvas turės galimybę išreikšti savo poziciją dėl vyskupų skyrimo“.

Kinijos užsienio reikalų ministerija išplatino tik trumpą pareiškimą, kuriame teigiama, kad pasirašytas „laikinas susitarimas“ dėl vyskupų skyrimo. „Kinija ir Vatikanas toliau palaikys ryšius ir skatins pažangą gerinant dvišalius santykius“, – rašoma pareiškime.

Vatikanas sausio mėnesį sustiprino pastangas suvienyti dvi katalikų bendruomenes Kinijoje, paprašydamas dviejų pogrindžio vyskupų užleisti vietą vyriausybės paskirtiems dvasininkams. Vienas iš dviejų vyriausybės parinktų vyskupų yra Kinijos parlamento, Nacionalinio Liaudies Kongreso, narys. Šie du valstybės palaikomi pogrindžio vyskupus pakeitę dvasininkai yra tarp 7 pagal susitarimą Vatikano formaliai pripažintų Bažnyčios hierarchų.

Neaiškus likimas

Kol kas nėra aišku, koks likimas laukia daugiau nei 30 Kinijoje pogrindyje veikiančių vyskupų, kurie anksčiau buvo paskirti popiežiaus, bet nėra pripažinti Kinijos valdžios.

Vatikano suartėjimas su Kinija nebuvo palankiai sutiktas vietos pogrindžio dvasininkų ir tikinčiųjų, kurie yra daug paaukoję, kad išsaugotų nepriklausomybę nuo valdžios.

„Ką jie darys su pogrindžio vyskupais, kurių Kinija nepripažįsta? – interviu „The New York Times“ klausė tėvas Bernardo Cervellera, Popiežiškojo užsienio misijų instituto narys ir portalo Asianews.lt redaktorius. – Ar su tais, kurie yra kalėjime? Arba kas nutiks tiems, kurie nenori priklausyti patriotiškai Bažnyčiai?“

Dvasininko pastebėjimu, Šventojo Sosto atstovai pabrėžė, kad susitarimas preliminarus ir veikiau tai yra pažadas, kad ilgalaikis sprendimas bus pasiektas ateityje.

Nors susitarimo detalės nėra skelbiamos, kaip teigia „The New York Times“ šaltinis, pagal jį Pekinas galės nominuoti vyskupus, o popiežius turės teisę vetuoti nepriimtinus kandidatus. O tai iš esmės reiškia šio šimtmečio pradžioje pasiekto panašaus susitarimo, kuris šiuo klausimu leido abiejų šalių konsultacijas, formalų įtvirtinimą.

„Svarbu tai, kad buvo atkurtas dviejų bažnyčių ryšys“, – tvirtino Jono XXIII religinių mokslų fondo Bolonijoje direktorius Alberto Melloni. Pasak jo, „popiežius pasiekė vieną didžiausių diplomatinių pergalių“ per pastarojo meto Bažnyčios istoriją. Fondo direktorius tvirtino, kad susitarimas sustiprino Vatikano pozicijas tarptautinėje arenoje.

Tačiau, kritikų teigimu, susitarimas siunčia ženklą, kad Vatikanas neužstos tų, kurie jį palaikė šitiek laiko.

Apie tai, jog artėjama prie susitarimo, žinios pradėjo sklisti jau vasarį. Tada į pensiją išėjęs Honkongo arkivyskupas, kardinolas Josephas Zenas pasmerkė galimą Vatikano ir Pekino suartėjimą, prilygindamas jį katalikų uždarymui į „narvą“ komunistų kontroliuojamoje šalyje.

„Valdžios pavergta Bažnyčia nėra tikroji Katalikų bažnyčia“, – sakė jis.