Vakaro skaitiniai. Arkadijus Babčenka. Karas: Čečėnijos tragedija
Lei­dyk­la „Brie­dis“ pri­sta­to nau­jie­ną – kny­gą „Ka­ras. Če­čė­ni­jos tra­ge­di­ja“. Tai ži­no­mo ru­sų žur­na­lis­to, ar­šaus da­bar­ti­nės Krem­liaus po­li­ti­kos kri­ti­ko Ar­ka­di­jaus Bab­čen­kos kū­ri­nys. Dar ne­su­lau­kęs dvi­de­šim­ties jis da­ly­va­vo Pir­ma­ja­me Če­čė­ni­jos ka­re (1994–1996), pa­skui ir An­tra­ja­me (1999–2009). Dir­bo ka­ry­bos apž­val­gi­nin­ku Ru­si­jo­je įvai­riuo­se lei­di­niuo­se ir TV ka­na­luo­se, fil­ma­vo do­ku­men­ti­nius re­por­ta­žus, vei­kė karš­tuo­siuo­se taš­kuo­se Pie­tų Ose­ti­jo­je ir ki­tur.

Kaip ne kartą yra pripažinęs savo interviu, A. Babčenka pradžioje laikėsi didžiavalstybinių pseudopatriotinių nuostatų, troško kvapą gniaužiančių nuotykių ir žygdarbių, tačiau pamažu jo požiūris į daugelį dalykų ėmė keistis. Arkadijus netrukus suprato, kad jo gimtoji Rusija galutinai pasuko neapykantos, įtampos eskalavimo, agresijos prieš kaimynus ir atviro susidorojimo su kitaminčiais keliu. Pačios baisiausios diktatūros link.

Po kritiškų atsiliepimų internete apie Maskvos valdžią ir jos vykdomą politiką autoriui pradėtos kelti sufabrikuotos bylos, pasipylė anoniminiai grasinimai susidoroti. Likti toliau gyventi Rusijoje reiškė pakliūti į kalėjimą arba atsisveikinti su gyvybe. 2017 m. vasarį A. Babčenka persikėlė į Kijevą, kur įtikinamai demaskuoja ir griežtai kritikuoja grobikiškus Kremliaus režimo veiksmus Ukrainos atžvilgiu.

2018 m. gegužę visą pasaulį sukrėtė žinia, kad A. Babčenka nužudytas, bet netrukus paaiškėjo, kad mirties inscenizavimas tebuvo slapta Ukrainos saugumo tarnybų operacija siekiant sulaikyti žurnalisto žmogžudystę rengusius slaptųjų Rusijos tarnybų finansuojamus asmenis. Šiuo metu A. Babčenkai skirta apsauga, jis priverstas gyventi gana suvaržytas, bet nutraukti veiklos nesirengia.

Knygoje „Karas: Čečėnijos tragedija“ autorius prisimena savo patirtį Čečėnijos kare, kai aštuoniolikmetis naivus vaikinas pateko tiesiai į mėsmalę. Knygoje rusų kariuomenė vaizduojama kaip raketomis, sunkiąja artilerija, lėktuvais ir tankais ginkluotų nusikaltėlių gauja. Karas tokiems – galimybė nevaržomai prievartauti, prisiplėšti ir išvengti kalėjimo. Čia viešpatauja sadistiniai impulsai ir nežabotas godumas. Nužmogėja ne tik kariuomenė – visas sociumas pradeda gyventi pagal kalėjimo modelį, vadovautis dedovščinos principais. Būtent tai, pasak A. Babčenkos, ir yra siaubingiausia.

Mes nežinome, dėl ko kariaujame. Neturime tikslo, moralinio pasiteisinimo. Mus siunčia žudyti ir mirti neaišku už ką <...>. Tame pulke visi nekenčia visų, virš aikštės, it susmirdęs sunkus debesis, tvyro beprotybė ir neapykanta – ir šis debesis įsismelkia į jauniklius kaip citrinų rūgštis: prieš išsiunčiami į mėsmalę mes nelyg šašlykas privalome prisitraukti baimės ir neapykantos raugo. Taip paprasčiau stipti.

***

Ištrauka

Grozne vyksta mūšiai. Niekas nesurenka iš gatvių lavonų. Jie guli ant asfalto, ant šaligatvių, tarp skiedromis virtusių medžių, lyg priklausytų šitam miestui. Kartais per juos lyg išsikraustę iš proto milžinišku greičiu lekia šarvuočiai. Kartais juos apverčia sprogimai. Prie sudegusių mašinų mėtosi apanglėję kaulai.

Temstant gatvėse pasirodo keisti sijonuoti siluetai. Jų daug, jie kiūtina nuo bordiūro prie bordiūro, stabčioja prie užmuštųjų. Kartais apverčia kūnus ant nugaros ir ilgai žiūri į veidus.

Niekaip negalime susigaudyti, kas čia, o siluetai tuo metu artėja prie mūsų blokposto.

– Gal čia kokios kalniečių gentys, ką, vaikinai? Na, gal kalniečiai čia nešioja sijonus kaip Škotijoj? – spėja Osipovas.

Visi tyli.

Virš lavonais užverstos gatvės kabo pilnatis, o tarp išpurtusių kūnų slankioja sijonuoti vaiduokliai…

Kažkas neišlaiko ir šauna. Prisideda dar du trys – jie spėja keliskart iššauti ir net pašauti vieną iš siluetų, kai iš anos pusės atsklinda balsai.

Moterys šaukia rusiškai, ir mes pagaliau suvokiame: juk tai kareivių motinos, jos atvyko čionai ieškoti be žinios dingusių sūnų ir dabar bando juos susirasti tarp šitų sudraskytų kūnų!

– Nešaudyt! – klykia Kilpelė. – Nešaudyt, čia juk motinos! Čia juk mūsų motinos!

Kelios moterys bėga prie tos, kuri parkrito. Ji sužeista, ją pakelia ir neša į kiemus.

Motinoms šitame kare sunkiausia. Jos nepriklauso nei vienai, nei kitai pusei. Chankaloje ir Severne į jas moja ranka rusų generolai, mūsų kareiviai neįsileidžia jų pernakvoti į batalionus ir šaudo iš blokpostų.

„Čekai“ išsiveža jas į kalnus, žagina, žudo ir sušeria jų vidurius savo šunims. Šitai man pasakojo šventikas, kurį išlaisvinome.

Visi išdavė jas, tas rusų moteris, jos žūva dešimtimis, tačiau vis tiek blaškosi po Čečėniją su nuotraukomis, ieškodamos savo sūnų.

Išaušus motinų dar daugiau. Jos eina nuo vieno kūno prie kito, ilgai žiūri į sudarkytus veidus prisidengusios burnas skepetomis. Neverkia, dabar tiesiog labai karšta – šalia lavonų sunku kvėpuoti.

Viena moteris vis dėlto randa sūnų. Komendantūroje jai skiria mašiną ir ji išsiveža kūną į Chankalą.

Kitų kūnų niekas nepasiima.

– Ei, rusai, – šaukia iš namų nochčiai, – susirinkite saviškius, ei! Mes nešaudysim! Susirinkit!

Kitą naktį jie atvaro buldozerį ir kūnus suverčia į duobes. Jiems netrukdo – ir per naktį jie užkasa visus.

Nochčiai žudo paimtus į nelaisvę mūsiškius. Šūkteli mums iš kito gatvės galo, kad atkreiptų dėmesį, ir parodo kelis kareivius. Vaikinai sumušti, rankos surištos už nugaros. „Čekai“ juokiasi ir kažką šaukia mums savo kalba, paskui greitai paverčia vieną belaisvį šonu ant asfalto, koja prispaudžia prie žemės galvą ir dukart brūkšteli per gerklę peiliu. Vaikinas muistosi, trūkčioja surištomis rankomis ir mykia, iš jo perrėžtos gerklės ant asfalto išteka juodas upelis.

„Čekai“ pasitraukia už kampo, palikę jį mirti ant kelio. Kareivis ilgai guli ant šono nejudėdamas, paskui pradeda muistytis. Jis trūkčioja surištomis rankomis ir bando apsiversti, lyg jam būtų nepatogu taip gulėti. Paskui vėl nurimsta. Judant vaikinui skauda, todėl jis nuolankiai guli ant šono perrėžta gerkle, o juodas upelis vis liejasi ir liejasi. Kai jau atrodo, kad mirė, jis vėl pradeda muistytis ir bando šliaužti. Vėl nurimsta. Tai tęsiasi labai ilgai. Kraujas srūva jam iš gerklės ir tepa veidą. Kitelis nusmuko iki alkūnių – kai vaikinas judina rankas, kraujas iš arterijos švirkščia ant jo nuogo peties.

– Sūkos! – Neišlaiko Drumzlas. Pašoka ir šaukia per blokus, nebeturėdamas jėgų žiūrėti: – Pribaikit jį pagaliau! Nušaukit jį!

Jis pakelia automatą, bet Osipovas su Kilpele spėja sugriebti už vamzdžio. Jie užlaužia Drumzlui rankas ir prispaudžia prie žemės.

Drumzlas pritupia ir inkščia abiem rankom susiėmęs galvą.

– Sūkos, sūkos, sūkos, – šnabžda jis.

Netrukus vaikinas ima springti. Jam sunku kvėpuoti. Jis kosti, iš gerklės trykšta kraujas. Kartais vaikinas praranda sąmonę ir ilgai guli nejudėdamas, paskui sąmonė grįžta, ir jis vėl mėgina šliaužti.

Kai visiškai nustoja judėti, „čekai“ sušaudo jį traseriais į nugarą. Kulkos perveria kūną ir rikošetuoja į dangų.

Kitiems belaisviams „čekai“ irgi surengia egzekuciją. Jie taip ir neišlenda iš už kampo, girdime tik riksmus. Kaskart prieš perrėždami gerklę šaukia: „Alach akbar.“ Sušunka kelis kartus. Po valandos išmeta į gatvę negyvus kūnus.

Knygą galite nusipirkti ČIA