Užsienio miestai Afrikoje – ar tai sustabdytų migraciją?
Aukš­tas Vo­kie­ti­jos par­ei­gū­nas, kanc­le­rės An­ge­los Mer­kel at­sto­vas Af­ri­kai Gunt­he­ris Noo­ke, iš­kė­lė prieš­ta­rin­gą idė­ją, kaip ga­li­ma bū­tų pa­ža­bo­ti af­ri­kie­čių mig­ra­ci­ją į Eu­ro­pą.

Jis siūlo Afrikos vyriausybėms, kad šios išnuomotų žemę, kurioje būtų steigiami autonomiški miestai. Tuos miestus pastatytų ir valdytų Europos Sąjunga arba tokios institucijos kaip Pasaulio bankas, jie paskatintų darbo vietų kūrimą ir išsivystymą žemyne. Šalys turėtų 50-čiai metų išnuomoti žemę užsienio institucijoms ir leisti joje laisvą plėtrą. Tuomet milijonai migrantų iš Afrikos nebenorėtų traukti į Europą ir ten ieškoti pragyvenimo šaltinio.

Visas 55 Afrikos valstybes jungianti Afrikos Sąjunga šį pasiūlymą atmetė. Tačiau yra ir idėjos šalininkų. Carol Musyokai iš Stratmoro verslo mokyklos, vieno geriausių Kenijos universitetų, pasiūlymas atrodo „patrauklus“, akademikė jį paremtų, jei tai būtų „nuoširdi pastanga garantuoti, kad naudą turės Afrika, o ne užsienio valstybės“.

Užsakomieji miestai

Šią mintį prieš dešimtmetį jau iškėlė amerikiečių Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Romeris. 2009 metais jis sakė, kad besivystančios šalys turėtų pamąstyti, kaip galėtų atiduoti dalį savo teritorijos užsienio valstybėms, kurios ten nuo nulio pastatytų „užsakomuosius mestus“. Tie miestai veiktų ne pagal tos šalies, o pagal atskirus įstatymus.

2008 metais tuometis Madagaskaro prezidentas Marcas Ravalomanana po susitikimo su P. Romeriu buvo susidomėjęs įgyvendinti tokį planą. Jis žadėjo, kad Indijos vandenyno saloje bus pastatyti du tokie miestai, kuriuose galės gyventi vietiniai ir migrantai iš kaimyninių šalių. Tačiau opozicija apkaltino M. Ravalomananą išdavyste, surengė protestus, numarino idėją ir paspartino politiko žlugimą 2009 metais.

Valdant britams Honkongas pasiekė aukštą gyvenimo lygį, dabar yra vienas brangiausių pasaulyje miestų gyventi./ Reuters/Scanpix nuotrauka

Hondūro prezidentas Porfirio Lobo Sosa taip pat parėmė idėją 2011 metais pareiškęs, kad „užsakomieji miestai“ pagerins hondūriečių gyvenimą pasiūlydami konkurencingus darbus, geresnę sveikatos priežiūrą ir švietimą bei „aukščiausio lygio“ teisinę ir saugumo sistemą. Tuo metu nepriklausomas Hondūro laikraštis „La Prensa“ rašė, kad toks planas paverstų šalį „Centrinės Amerikos Honkongu“. Tačiau prezidento kritikai neleido P. L. Sosai plano įgyvendinti. Jie nesutiko, kad Hondūras prarastų savo teritorijos kontrolę.

Šiuo metu Amerikoje migracijos banga tapo ne mažiau svarbia problema negu Europoje – tūkstančiai hondūriečių sudarė karavaną, kuris jau pasiekė pietinę Jungtinių Valstijų sieną ir įstrigo Meksikoje. JAV prezidentas Donaldas Trumpas pažadėjo, kad šie ekonominiai pabėgėliai nepateks į JAV.

Užsieniečių valdomi miestai galėtų būti veiksmingo valdymo pavyzdys, siūlantis kokybišką gyvenimą ir stabdantis žmones nuo migracijos dėl ekonominių priežasčių.

Dabartinė Hondūro valdžia nori sukurti specialias ekonomines zonas, kurios bent kiek padėtų šaliai vystytis. Konkretaus projekto dar nėra, bet valdžia sako, kad šiose specialiose zonose veiks užsienio įstatymai ir užsienio teisėjai, nes taip Hondūras bus patrauklesnis užsienio investuotojams. „Mes tikime, kad kai šios specialios ekonominės zonos atsiras ir žmonės pamatys, kaip sėkmingai jos kuria darbo vietas, politikai iš visų Hondūro regionų jų prašys“, – teigė šios šalies ekonomikos ministras Arnaldo Castillo.

Tačiau pasipriešinimas šiems planams didelis. Daugelis neturtingų hondūriečių įsitikinę, jog specialios ekonominės zonos bus naudingos tik turtuoliams ir sukurs uždaras bendruomenes, kurios gyvens pagal kitokias taisykles nei visa šalis.

Pavyzdys – Honkongas

2011 metais aiškindamas savo idėją P. Romeris sakė, jog užsieniečių valdomi miestai galėtų būti veiksmingo valdymo pavyzdys, siūlantis kokybišką gyvenimą ir stabdantis žmones nuo migracijos dėl ekonominių priežasčių. Idėjos šalininkai pasitelkia Honkongo pavyzdį. Jie primena, kad tokį ekonomikos išsivystymo lygį ši Kinijos teritorija pasiekė britų valdymo laikotarpiu nuo 1841 iki 1997 metų.

Geriausias būdas padėti žemynui - investuoti į smulkųjį ir vidutinį verslą, kuris sukuria darbo vietas./ Reuters/Scanpix nuotrauka

G. Nooke irgi mano, kad tokie miestai būtų stiprios ekonominės bazės, kurios suteiktų jauniems afrikiečiams išsilavinimą. „Svarbiausia mintis, kad šie laisvi miestai sukurs augimą ir gerovę“, – teigė jis.

Daugelis Afrikos vyriausybių nesugebėjo suteikti geresnio gyvenimo savo žmonėms.

Kiti įspėja, kad planas neveiks. „Kurti anklavų ekonomiką yra kvaila“, – perspėja Kenas Opalo iš Džordžtauno universiteto JAV. Jo manymu, tokie miestai paskatins vidinę migraciją ir nepadės visai ekonomikai bei neišspręs nesuskaitomos daugybės problemų, su kuriomis susiduria Afrikos valstybės. Kad ir kokios neorganizuotos bei korumpuotos valstybinės institucijos, jo manymu, geriau dirbti su jomis. Pasak K. Opalo, geriausias būdas padėti žemynui – investuoti į smulkųjį ir vidutinį verslą, kuris sukuria darbo vietas.

Pasmerkti skurdui ir korupcijai

Afrikos Sąjungos atstovas atmeta vokiečių pareigūno siūlymą steigti užsienio valdomus miestus žemyne sakydamas, jog tai „tingus atsakymas“ į nerimą keliančią migraciją ir jis reiškia, kad Afrikai teks atsisakyti suverenumo ir sutikti su tarptautinių organizacijų valdymu.

Jei turėtų klestinčius miestus Afrikoje, migrantai nustotų plūsti į Europą./ Reuters/Scanpix nuotrauka

Afrikos Sąjungos plėtros planas, kuris vadinasi „Agenda 2063“, yra visiškai priešingas tam, ką siūlo G. Nooke. „Aš įsivaizduoju, kad mūsų pačių Afrikos augimo modelis paskatins Afrikos stebuklą. Į tvarų aukštą ekonomikos augimą žemyne pastūmės Afrikos vienybė bei politinė ir ekonominė integracija“, – sako Afrikos Sąjungos atstovas infrastruktūros plėtrai Raila Odinga.

G. Nooke pabrėžia, jog užsieniečių valdomų miestų idėja turėtų būti įgyvendinama taip, kad nekiltų jokių konfliktų tarp Europos ir Afrikos vyriausybių.

Jam pritarianti C. Musyoka yra tarp tų afrikiečių, kurie linkę priimti šį „savanorišką kolonializmą“, nes daugelis Afrikos vyriausybių nesugebėjo suteikti geresnio gyvenimo savo žmonėms. Jei tai girdėtų nepriklausomos Afrikos steigėjai, turbūt kape apsiverstų, bet tokiam požiūriui gali pritarti daug jaunų afrikiečių, kurie rizikuoja gyvybėmis, kad patektų į Europą, nes gyvendami Afrikoje yra pasmerkti skurdui, korupcijai ir neefektyvumui.