Tuštėjančiuose Rusijos kaimuose – griuvėsiai ir girtuokliai
Kai ku­rio­se cen­tri­nės Ru­si­jos da­ly­se žmo­nės ap­lei­do treč­da­lį gy­ven­vie­čių. Pla­no, kaip at­gai­vin­ti Ru­si­jos kai­mą, nė­ra.

Remiantis 2010 metų gyventojų surašymu, iš 150 tūkst. Rusijos žemėlapyje pažymėtų kaimų ir nedidelių gyvenviečių maždaug 20 tūkst. liko visiškai tušti.

Kalačio kaimas Sverdlovsko regione, Urale, susitraukė nuo 600 iki maždaug 10 gyventojų. Jie neturi jokio telefono ryšio, o elektrą gauna tik kelias valandas per dieną

Pensininkai sukiužusiuose namuose, nuprotėję girtuokliai apleistose patalpose ir saujelė gyventojų, mėginančių išsilaikyti iš to, ką duoda daržas ir artimiausias miškas – štai ir viskas, kas dar liko nykstančiuose Rusijos kaimuose. Tai – gyvenvietės vaiduokliai su apgriautais siloso bokštais, neišbrendamu purvu, kalnais šiukšlių ir dilgėlių miškais, gožiančiais smengančius namus.

Kremliaus veiksmai kaimo atžvilgiu primena Nikitos Chruščiovo „optimizaciją“. Nuo 2000 metų kaimiškose vietovėse buvo uždaryta 20 tūkst. iš 45 tūkst. mokyklų, ligoninių sumažėjo nuo 4,3 tūkst. iki 1 tūkstančio.

Ką daryti?

Daugelyje kaimų, kur namai tebėra mediniai, apima jausmas, jog laikas sustojo, nors žmonės dabar turi mobiliuosius telefonus ir palydovines antenas. Pastarojo meto žemės ūkio pakilimas Rusijoje neatnešė naudos kaimui. Tarptautinėje rinkoje konkurencingi tik didžiuliai žemės ūkio holdingai, o smulkių ūkių pajamos per menkos sėkmingai veikti rinkoje.

Valstybinės statistikos tarnybos „Rosstat“ duomenimis, jauni kaimų gyventojai išvažiuoja į miestus, vos sulaukę pilnametystės. Bet pastebima ir kita tendencija – į kaimą „bėga“ išsilavinę rusai, daugiausia iš triukšmingų ir transporto spūsčių kamuojamų megapolių Maskvos ir Sankt Peterburgo.

Iš to laimi tik regionai, supantys ekonomiškai sėkmingus didelius miestus. Kas laukia kaimiškų gyvenviečių, esančių kitose milžiniškos šalies dalyse, valdžia Maskvoje nesusitaria.

Kaip paprastai, Kremliuje ginčijasi dviejų mokyklų atstovai. Vakarų įtaką patyrę ekonominio liberalizmo šalininkai senąją viziją apgyvendinti visą šalį vadina utopija ir nemato reikalo skirti tam finansavimą. Jų daugiausia patriotiškai nusiteikę priešininkai laikosi romantiškosios vizijos – „atgaivinti rusišką kaimą“, bet įtikinamos strategijos jie nepateikia.

„Mūsų istorinis tikslas yra garantuoti Rusijos provincijos atgimimą“, – skelbia savo programoje Pavelas Grudininas, gana netikėtai komunistų iškeltas kandidatu į Rusijos prezidentus. Jis žada pasirūpinti regionų biudžetu ir skirti paramą mažiems miesteliams ir kaimams. Be to, kad ketina nacionalizuoti „strategiškai svarbią pramonę, energetikos sektorių, geležinkelius, komunikacijų sistemas ir svarbiausius bankus bei atkurti valstybinį alkoholio monopolį“, Lenino valstybiniam ūkiui Maskvos prieigose vadovaujantis P. Grudininas tikisi „garantuoti Rusijos aprūpinimą maistu“ per nuoseklią kaimo plėtrą. Tam tikslui, jei būtų išrinktas, jis skirtų 10 proc. šalies biudžeto.

Pensininkai sukiužusiuose namuose, nuprotėję girtuokliai ir saujelė gyventojų, mėginančių išsilaikyti iš to, ką duoda daržas ir artimiausias miškas – štai ir viskas, kas dar liko Rusijos kaime.

Prarastas pasaulis

Kad Rusijai skubiai reikia programų, kurios pagerintų gyvenimą kaime dar likusiems žmonėms ir palaikytų perspektyvius ekonomikos sektorius, sutinka ir Aleksandras Merzlovas iš seniausios Rusijos žemės ūkio mokyklos – Timiriazevo valstybinio universiteto Maskvoje. „Mūsų kaimiškojo paveldo nykimas toks spartus, jog dabartinė karta bus paskutinė, kuri dar jį tiesiogiai pažinojo“, – sako jis.

Apleistas namas Jaroslavlio regione.

Kiti teigia, jog kaimo nykimas yra objektyvus procesas, kurio negalima pakreipti atgal. Dėl visko kalta demografinė padėtis. Rusijos visuomenė senėja, ir tai labiausiai matyti kaimuose. Žemės ūkis čia niekuo dėtas. Nors daugelis kaimo gyventojų ilgisi sovietinių laikų, kai turėjo darbo kolchozuose, dabar 2 žmonės gali nudirbti tai, ką nudirbdavo 100. Į žemės ūkį Rusijoje atėjo verslo interesai. Drauge su naujais verslais ir nykstančiais gyventojais miršta ir tradicinė Rusijos kaimo kultūra. Jos paveikslas vaizdžiai nupieštas N. Gogolio ir L. Tolstojaus romanuose. Tai – sniego užklotas pasaulis žiemą, neišbrendamame purve skęstantis pavasarį bei rudenį, vienijamas tos pačios kalbos, tikėjimo ir rusiškumo jausmo.

Taip buvo priešrevoliuciniais laikais, o sovietmečiu rusai jau buvo per vieną ar dvi kartas nutolę nuo kaimo. Vis dėlto daugelis išlaikė ryšį su gamta per plačiai paplitusią dačiomis vadinamų vasarnamių kultūrą. Šiuolaikiniai miestiečiai renkasi atostogas prie jūros arba leidžiasi į turistines keliones, bet turėti vasarnamį kaime vis dar populiaru. Kai Sovietų Sąjungai subyrėjus šalį ištiko ekonominė katastrofa, daugybė šeimų grįžo prie žemės. Žmonės dar nebuvo pamiršę, kaip užsiauginti bulvių ir kito maisto.

Tačiau yra rajonų, kur niekas nenori turėti vasarnamio – arba per toli nuo miesto, arba keliai neišvažiuojami. O daugiau kaime nėra kas daryti. Jauni ten nemato jokios perspektyvos, jokio darbo, jokio socialinio gyvenimo. Įsitvirtinę miestuose, jie dažnai išsiveža ir tėvus.