Turkiškas balansas
„Ant dvie­jų kė­džių ne­pa­sė­dė­si, bet ant tri­jų – ga­li­ma“, – taip Mol­do­vos pre­zi­den­to pa­ta­rė­jas Ni­ko­lay Tsvet­ko­vas man pa­aiš­ki­na, ko­dėl jo vals­ty­bei svar­bi Tur­ki­ja. Prie ES ir NA­TO ne­spė­ju­si pri­si­jung­ti po­so­vie­ti­nė erd­vė ir konf­lik­tų dras­ko­mi Ar­ti­mie­ji Ry­tai at­ve­ria pla­čias ga­li­my­bes An­ka­rai vai­din­ti „tre­čios kė­dės“, o kar­tais ir „vi­du­rio ke­lio“, vaid­me­nį.

Su N. Tsvetkovu viršutiniame viešbučio aukšte Stambulo centre grožimės vakaro tamsos gaubiamu Bosforo sąsiauriu praplaukiančių laivų šviesomis. Abu esame svečiai Turkijos užsienio reikalų ministerijos surengtoje penktojoje Stambulo mediacijos konferencijoje.

Kai nesutrukdo valstybės perversmas, Turkijos vyriausybė kasmet į Stambulą pakviečia taikaus konfliktų sprendimo specialistų. Pati savaime konferencija nėra išskirtinis renginys, tačiau ji atspindi Turkijos siekį iš naujo įtvirtinti savo kaip mediatorės vaidmenį bent jau buvusios Osmanų imperijos teritorijoje. Ši ambicija daro vis didesnę įtaką tarptautinei politikai, todėl tampa svarbi labiau nuo Artimųjų Rytų nutolusioms valstybėms, taip pat ir Lietuvai.

Biurokratija su akademiniais prieskoniais

Kaip ir ankstesniais metais, penktojoje Stambulo mediacijos konferencijoje dalyvių daugumą sudarė aukšto ir vidutinio rango Jungtinių Tautų pareigūnai, pradedant generalinio sekretoriaus patarėju Fabrizio Hochschildu ir specialiuoju pasiuntiniu Afganistane Tadamichi Yamamoto. JT atstovų koncentraciją konferencijoje nulėmė ir tai, kad Turkija kartu su Suomija 2010 metais inicijavo ir iki šiol pirmininkauja JT Mediacijos draugų grupei. Šiai grupei, beje, priklauso ir Lietuva.

Kartu su JT pareigūnais renginyje, suprantama, reikšmingą vietą užėmė ir Turkijos diplomatai. Biurokratiniam pilkšvumui atskiesti buvo pakviesta keletas mokslininkų ir žurnalistų, kurių tyrimai ir veikla kaip nors susijusi su mediacija ir konfliktų sureguliavimu.

Iš šių „nevyriausybininkų“ turbūt įdomiausias svečias buvo Barnettas Rubinas, JAV mokslininkas ir diplomatas, aktyviai prisidėjęs organizuojant derybas su Talibano atstovais dėl taikos Afganistane. Penktojoje Stambulo mediacijos konferencijoje B. Rubinas moderavo svarbiausią pirmąją sesiją, skirtą apsvarstyti konfliktų sureguliavimo vaidmeniui siekiant JT propaguojamos darnios plėtros.

Turinio požiūriu išsiskyrė interneto paslaugų plėtotojo ir mokslininko Kalev Hannes Leetaru pranešimas. Tyrėjas pristatė savo projektą „Pasaulinė įvykių, kalbos ir tono duomenų bazė“ (Global Database of Events, Language and Tone – GDELT).

Naudojantis naujausiomis technologijomis projekte stebimos ir analizuojamos žiniasklaidos ir socialinių tinklų naujienos iš viso pasaulio. Vertinamos ne tik naujienų temos, bet ir jų kontekstas, ypač su žiniomis susijusios emocijos. Tokiu būdu GDELT naudojamos technologijos leidžia parodyti, pavyzdžiui, kokias reakcijas skirtingose visuomenėse sukelia pabėgėlių krizė ir kaip žmonių nuotaikos keičiasi laikui bėgant.

Technologijų klausimams buvo skirta ir atskira konferencijos sesija, jos dalyviai pabrėžė naujus saugumo iššūkius mediacijos srityje. Konferencijoje paliestos ir lygiateisiškumo problemos, iškylančios siekiant sureguliuoti konfliktus.

Turkija kaip „ne Rusija“

Tačiau Turkijos iniciatyvų mediacijos ir konfliktų sureguliavimo srityje nederėtų paprastai nurašyti. „Jei prevencija ir taikus konfliktų sprendimas yra svarbiausia, turime rimtai tuo užsiimti“, – pristatydamas konferenciją savo straipsnyje pabrėžė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Cavusoglu. Tai nėra vien tušti žodžiai.

Turkija palyginti rimtai užsiima konfliktų reguliavimu Artimuosiuose Rytuose, ypač buvusioje Osmanų imperijos teritorijoje. Pakanka prisiminti Turkijos vaidmenį siekiant užbaigti pilietinį karą Sirijoje, o dar anksčiau – Irako ir Afganistano taikos procesuose.

Turėtume siekti, kad ne tik JAV, bet ir Turkija prisidėtų garantuojant Baltijos valstybių saugumą nuo Rusijos.

Pastaruoju metu pastebimas ir aktyvesnis Turkijos įsitraukimas sprendžiant konfliktus Juodosios jūros regione, ypač Ukrainoje. Nuo pat karo Rytų Ukrainoje pradžios Ankara nuolat stiprino karinį bendradarbiavimą su Kijevu. Šiuo metu Turkija ir Ukraina kartu gamina karinius orlaivius ir prieštankines raketas, bendradarbiauja ryšių technikos ir kitose srityse.

Lapkričio pradžioje Ankaroje apsilankęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka patvirtino, kad Kijevas vertina Turkiją ne tik kaip karo pramonės partnerę, bet ir kaip galimą arbitrą santykiuose su Rusija. Panašiai kaip Ukrainoje Turkija matoma ir kitose buvusio Rytų bloko šalyse: Gruzijoje, Azerbaidžane ar Balkanuose.

Todėl mano pašnekovas N. Tsvetkovas teisus – jo tėvynei Turkija tikrai yra tarsi „trečioji kėdė“, sukurianti reikiamą balansą. Kai negali eiti su Vakarais, o su Rusija – nenori, tuomet tik ryšys su Ankara gali užtikrinti, kad nebūsi perplėštas pusiau.

Vykdydama tokią politiką Turkija, žinoma, siekia savų tikslų. Iš jų svarbiausi – įtakos buvusioje Osmanų imperijos teritorijoje atkūrimas ir lyderystė islamo pasaulyje. Tačiau objektyviai įvertinti Turkijos vaidmenį šiame regione įmanoma tik atsižvelgus į augantį Rusijos įsitvirtinimą Artimuosiuose Rytuose.

Kaip pažymi JAV instituto „Jamestown Foundation“ analitikai, Rusija jau sėkmingai įsitvirtino kaip pripažintas arbitras Sirijos ir Jordano tarpusavio santykiuose. Panašų vaidmenį Maskva siekia vaidinti ir Izraelio konflikte su Iranu. Ši Rusijos politika susijusi ir su augančiu pačių Kremliaus vadovų suvokimu, kad Rusija daugeliu požiūrių jau yra musulmoniška šalis. Tai verčia juos siekti dominuojančios padėties islamo pasaulyje.

Taigi greičiausiai stebime istorinės Turkijos ir Rusijos konkurencijos dėl įtakos Juodosios jūros regione ir Artimuosiuose Rytuose atsinaujinimą. Taip susiklosčius padėčiai NATO valstybės turėtų būti suinteresuotos išsaugoti Turkijos kaip alternatyvos Rusijai statusą regione ir sutrukdyti Kremliui paversti Ankarą savo vasalu.

Svajonė apie lietuvišką diplomatiją

Kai žvelgdamas į Bosforo sąsiauriu plaukiančius laivus apmąstau padėtį iš pirmo žvilgsnio mums tolimame regione, suprantu, kad tolimas jis tik psichologiškai. Lietuva irgi galėtų prisidėti prie NATO politikos išsaugant turkišką balansą.

Svarbiausias Lietuvos interesas santykiuose su Turkija – kuo glaudesnis karinis ir specialiųjų tarnybų bendradarbiavimas. Turėtume siekti, kad ne tik JAV, bet ir Turkija prisidėtų garantuojant Baltijos valstybių saugumą nuo Rusijos.

Siekiant šio tikslo galima rasti įvairių būdų padėti Turkijai jos reikaluose. Pradžioje galima suvienyti pastangas teikiant pagalbą Ukrainai. Visai realią ir, tikėtina, veiksmingą paramos Ukrainai grupę galėtų sudaryti Lietuva, Lenkija ir Turkija. Toks bendradarbiavimas būtų ir istoriškai pagrįstas – XIX amžiuje būtent Osmanų imperija atsisakė pripažinti Lietuvos-Lenkijos padalijimus.

Stiprėjantys verslo bei politikos ryšiai tarp Lietuvos ir Izraelio sukurią įdomią prielaidą Lietuvai tarpininkauti sudėtinguose Ankaros ir Tel Avivo santykiuose. Gana gerai pažinodami abi kultūras ir neturėdami jokių slaptų interesų galėtume pamėginti nutiesti tiltą, kuris reikšmingai pakeistų padėtį ir silpnintų Rusijos įtaką.

Tačiau turbūt svarbiausią vaidmenį galėtume suvaidinti siekdami konstruktyvių Turkijos santykių su ES. Šioje srityje esama daug įvairių galimybių. Pakaks pasakyti, kad Lietuvai nedaug tekainuotų net ir atvira parama Turkijos narystei ES – be abejo, tik Ankarai išpildžius visas stojimo sąlygas.