Turkija kelia galvos skausmą Vakarams
Tur­ki­ja svar­bi Va­ka­rams, ta­čiau Va­šing­to­nas ir Eu­ro­pos sos­ti­nės da­bar ke­lia klau­si­mą, kiek iš ti­krų­jų ji svar­bi ir ar be­ga­li va­din­tis stra­te­gi­ne są­jun­gi­nin­ke.

80 mln. gyventojų turinti šalis, įsikūrusi Europoje ir Azijoje bei ilgai laikyta Vakarų Rytais ir Rytų Vakarais, yra NATO narė, jos karinės bazės šiuo metu itin reikšmingos JAV oro operacijoms Artimuosiuose Rytuose. Turkija driekiasi per milžinišką teritoriją NATO rytiniame flange ir jos strateginė reikšmė Juodosios jūros regione tik išaugo dėl pasikeitusio Rusijos elgesio.

Turkija taip pat yra svarbiausia rytinė Europos Sąjungos (ES) kaimynė, nors savo kelyje į narystę ES ir sustojo, o prie to daug prisidėjo vis didėjantis prezidento Recepo Tayyipo Erdogano autoritarizmas, nors ne tik. Vis dėlto Ankara yra Europai gyvybiškai svarbi partnerė siekiant sustabdyti migrantų srautą į Vakarus. Pačioje Turkijoje glaudžiasi 3,5 mln. pabėgėlių iš kaimyninės kariaujančios Sirijos.

Prezidentas R. T. Erdoganas savo šalyje susiduria su ekonomikos ir diplomatijos krize, galinčia dar labiau pakirsti Turkijos santykių su Vašingtonu, taigi ir NATO, pamatus. Dėl ekonomikos problemų kalta Turkijos valdančiųjų politika: vaikantis augimo buvo vykdomi didžiuliai statybos projektai, finansuojami iš paskolų. Tuo metu tarptautinės krizės centre atsidūrė ilgai Turkijoje gyvenantis JAV pastorius Andrew Brunsonas, apkaltintas antivalstybine veikla. Jam gresia 35 metai kalėjimo už šnipinėjimą ir terorizmą. Turkija yra užsiminusi, kad gali jį iškeisti į Amerikoje gyvenantį dvasininką Abdullah Guleną, kurį kaltina valstybės perversmo organizavimu. Užsitraukusi baudžiamąsias JAV ekonomines sankcijas Turkija susidurs su skaudžiais padariniais jos ir taip šlubuojančiai ekonomikai.

Sirijos karo kontekste

Kiek dar visa tai gali eiti blogyn? Ar Turkijos narystei NATO iškilo pavojus?

NATO neturi mechanizmo, kaip pašalinti nares, tad Ankara pati turės nutarti trauktis. Šaltojo karo laikais ši šalis, turėdama milžiniškas karines pajėgas, visuomet buvo labai svarbus inkaras rytiniame NATO flange, o pastaraisiais metais reikšmingai prisidėjo prie Aljanso misijos Afganistane. Tačiau yra buvę ir laikų, kai Turkijos santykiai su sąjungininkėmis buvo problemiški. Dažni susikirtimai su istorine priešininke Graikija Egėjo jūroje nuolat kėlė įtampą, bet ją pavyksta suvaldyti kaip tik dėl to, kad abi šalys yra NATO narės.

Kartais Turkija pagrįstai jautėsi neįvertinta partnerių. Kai, pavyzdžiui, per operaciją „Audra dykumoje“ 1990–1991 metais paprašė apsaugos nuo galimų Saddamo Husseino režimo atsakomųjų veiksmų, Ankara gavo tik antraeilį lėktuvą. Kita vertus, kai Sirijos pilietinio karo pradžioje bijodama Basharo al Assado vyriausybės pajėgų Turkija vėl kreipėsi į NATO, ji gavo priešraketinės gynybos sistemas, kurių prašė.

Sirijos karas išryškino pasikeitimą Turkijos pozicijoje. Į pagrindines regiono žaidėjas pretenduojanti šalis smarkiai rėmė sukilėlių, kartais ir islamistų grupes, siekdama nuversti B. al Assado režimą. Situacijai pasikeitus, kai šios viltys subliūško, Ankara mėgina užsitikrinti savo interesus glaudžiau bendradarbiaudama su Maskva. Turkija labai ryžtingai nepritaria JAV paramai kurdų kovotojams Sirijoje, dėl to JAV ir turkų daliniai atsiduria priešpriešinėje ugnyje. Ankaros sprendimas pirkti Rusijos gynybos sistemas tuo pat metu siekiant gauti ir „100 F-35“ lėktuvų, naujausių Vašingtono karo arsenale, ir vėl atskleidžia sudėtingą Turkijos požiūrį į Aljansą. Vis dėlto, kad ir kokie įtempti būtų Turkijos santykiai su JAV ir NATO, ryšiai su Rusija jokiu būdu nesuteikia to paties lygio prestižo, saugumo garantijų ir technologijų.

Tolsmas nuo Europos

Ką šioje situacijoje galėtų laimėti europiečiai? Viena vertus, daugeliui ES narių nepriimtinas autoritarizmas ir žmogaus teisių pažeidimai Turkijoje. Tuo pačiu metu ES glaudžiai susijusi su Turkijos ekonomika. Šalyje veikia daug Europos bankų, tad liros žlugimas juos neišvengiamai paliestų.

Žvelgiant į tolesnę perspektyvą, dabartinis Turkijos kursas vis dėlto yra nukreiptas tolyn nuo Vakarų, nuo europietiškų vertybių ir liberalios demokratijos. Galiausiai tai pablogins Turkijos santykius su Europa.

Prezidentas R. T. Erdoganas taip pat nenori visiškai sugadinti santykių su ES, tai rodo ir dviejų Graikijos karių bei vietos „Amnesty International“ vadovo paleidimas iš Turkijos kalėjimų. Artimiausioje ateityje narystės Europos Sąjungoje Turkija negaus, bet R. T. Erdoganas vis dar turi migrantų kortą savo kišenėje. Sirijos vyriausybei puolant Idlibo provinciją, besiribojančią su Turkija, pabėgėlių gali būti dar daugiau.

Europa puikiai supranta, kad sutartis su Turkija dėl migracijos labai padėjo sumažinti pabėgėlių srautą nuo 2016 metų. Mainais Turkija gavo didžiulę ekonominę pagalbą, tad vargu ar ryšis tai žlugdyti ekonomikos krizei gilėjant. Taigi ES ir Turkijos santykiai artimiausiu laiku gali pagerėti, bet įtampa su Vašingtonu išlieka.

Žvelgiant į tolesnę perspektyvą, dabartinis Turkijos kursas vis dėlto yra nukreiptas tolyn nuo Vakarų, nuo europietiškų vertybių ir liberalios demokratijos. Galiausiai tai pablogins Turkijos santykius ir su Europa.

Saugumo pajėgos neleido "Šeštadienio motinoms" surengti kassavaitinio tylos budėjimo Stambulo aikštėje, kur jos laiko policijos sulaikytų ir dingusių artimųjų portretus.