Tunise vėl įsiplieskė protestai
Šių me­tų sau­sio 1 die­ną Tu­ni­se įsi­ga­lio­jus nau­jam biu­dže­to įsta­ty­mui, pa­gal ku­rį bu­vo pa­di­din­tas ben­zi­no, te­le­fo­no kor­te­lių, in­ter­ne­to var­to­ji­mo, vieš­bu­čių ir net dar­žo­vių bei vai­sių ap­mo­kes­ti­ni­mas, pa­si­pik­ti­nę žmo­nės iš­ėjo į gat­ves. Iš pra­džių bu­vu­sios tai­kios de­mons­tra­ci­jos šią sa­vai­tę pra­si­ver­žė smur­tu. Tai su­kė­lė ne­ri­mą dėl po­li­ti­nės si­tua­ci­jos Tu­ni­se – vie­nin­te­lė­je ša­ly­je, ku­ri po Ara­bų pa­va­sa­rio trans­for­ma­vo­si į re­lia­ty­viai sta­bi­lią de­mo­kra­ti­ją.

Per pastarąsias kelias dienas protestai išsiplėtė bent į 10 miestų, tarp jų ir šalies sostinę Tunisą. Nuo savaitės pradžios žuvo 1 žmogus, suimta per 600 demonstrantų, daugiau nei 50 policijos pareigūnų buvo sužeisti.

Policija prieš minias naudojo ašarines dujas, o į įvairius šalies miestus išsiuntė kareivių saugoti valstybinių pastatų, kurie tapo protestuotojų taikiniais.

Premjeras Youssefas Chahedas: „Žmonės turi suprasti, kad situacija yra išskirtinė ir jų šalis susidūria su sunkumais, bet mes įsitikinę, jog 2018-ieji tunisienčiams bus paskutiniai sunkūs metai.“

Šalies premjeras Youssefas Chahedas pasmerkė protestuotojų „vandalizmą“, sakydamas, kad taip bandoma susilpninti valstybę. O štai demonstrantai apkaltino policiją dėl smurtinio susidorojimo.

2018 – paskutiniai sunkūs metai

Tunisas buvo ta šalis, kurioje prasidėjo Arabų pavasaris, kai 2010 metų gruodį 26 metų daržovių ir vaisių pardavėjas Mohamedas Bouazizi viešai susidegino, protestuodamas prieš valdžios savavaliavimą.

„Žmonės turi suprasti, kad situacija yra išskirtinė ir jų šalis susiduria su sunkumais, bet mes įsitikinę, jog 2018-ieji tunisienčiams bus paskutiniai sunkūs metai“, – antradienį teigė Y. Chahedas, pabrėždamas, kad pakelti mokesčiai, nors ir yra našta, padėtų stabilizuoti ekonomiką.

Premjeras priminė, jog riaušės yra „už įstatymo ribų“, ir įspėjo, kad pareigūnai suims visus, kurstančius smurtą. „Mes esame demokratiška valstybė ir norintieji protestuoti gali tai daryti dieną, bet ne naktį“, – sakė jis.

Tarptautinis valiutos fondas 2015 metais šaliai suteikė 2,9 mlrd. dolerių paskolą. Jis taip pat paragino Tunisą sumažinti viešojo sektoriaus darbuotojų, nes tai sudaro pusę viešųjų išlaidų. Tad priimdama naujausią biudžeto įstatymą vyriausybė pakėlė mokesčius ir sustabdė darbo užmokesčio augimą. Priėmimas į valstybės tarnybą taip pat beveik nebevykdomas. Šalies nedarbo lygis – apie 12 procentų.

Spaudimą vyriausybei padidino ir profsąjungos UGTT vadovo Nourredine'o Taboubi reikalavimas, kad per savaitę būtų pakeltas vidutinis darbo užmokestis ir padidintos išmokos skurstantiesiems.

Įsigalėjęs skurdas ir nedarbas

Pirmadienio naktį apie 40 kilometrų į vakarus nuo sostinės esančiame Teburbos mieste per protestus, policijai panaudojus ašarines dujas, žuvo 45 metų Khmosi el-Yerfeni. Liudininkai žurnalistams sakė, jog jį partrenkė saugumo tarnybų automobilis, tačiau Vidaus reikalų ministerijos pareiškime teigiama, kad jį kankino dusulys ir kad ant jo kūno nerasta jokių prievartos žymių.

Premjeras Youssefas Chahedas: "Žmonės turi suprasti, kad situacija yra išskirtinė ir jų šalis susidūria su sunkumais, bet mes įsitikinę, jog 2018-ieji tunisienčiams bus paskutiniai sunkūs metai."

27 metų Akremas „New York Times“ pasakojo, jog Teburboje įsigalėjęs nedarbas ir skurdas. „Su 500 dinarų per mėnesį (apie 169 eurų – red.) nebegali išgyventi, o mūsų algos neviršija 400 dinarų“, – sakė jis.

Minimali alga Tunise yra apie 135 eurai per mėnesį. O infliacija šalyje perkopė 6 procentus.

Kaserino mieste nevyriausybinėje organizacijoje dirbantis 33 metų Raja Jassoumi „New York Times“ tvirtino, kad žmonės turi taupyti net pirkdami kepalą duonos. Tad, pasak jo, kai paskelbia „degalų ir kitų gėrybių kainų padidėjimą, tai yra paskutinis šiaudas, sulaužantis kupranugariui nugarą“.

Opozicinės partijos „Populiarusis frontas“ vadovas Hamma Hammami žurnalistams teigė susitiksiantis su kitomis opozicinėmis partijomis, kad sukoordinuotų visų žingsnius. „Mes liksime gatvėse ir spartinsime protestų tempą, kol bus atsisakyta neteisingo įstatymo“, – pabrėžė jis.

Vidaus reikalų ministerijos atstovo spaudai Khelifos Chibano tvirtinimu, vien naktį į ketvirtadienį buvo suimta per 300 asmenų. Dėl kilusios sumaišties jis kaltino plėšikautojus. Pasak jo, protestuotojai degino policijos automobilius, nusiaubė parduotuves, bankus, apgadino daug privačios nuosavybės daugelyje miestų.

Protestai Tunise nėra naujiena. Dar lapkritį Sedženane 5 vaikų motina viešai susidegino protestuodama dėl savo beviltiškos ekonominės padėties. Tačiau viešą pyktį dar labiau pakurstė pakilusios kainos.

Antradienį sostinėje Tunise minia jaunų žmonių susirinko į Habibo Bourgibos alėją – bulvarą, kuriame vyko pagrindiniai 2011-ųjų protestai, nuvertę 23 metus valdžiusį diktatorių Zine'ą Abidine'ą Ben Ali.

Daugelis dėvėjo 2015 metais prasidėjusio antikorupcinio judėjimo marškinėlius su užrašu „Aš nepamiršiu“. Ant kitų marškinėlių buvo pavaizduotas laikrodis ir užrašas „Ko mes laukiame?“

Revoliucijos nesitiki

Taikų konfliktų sprendimą propaguojančios tarptautinės organizacijos „International Alert“ skyriaus Tunise projektų vadovė Olfa Lamloum teigė nerimaujanti, jog dabar vyraujantis naratyvas toks pat, kaip ir prieš revoliuciją. Pasak jos, vyriausybė ir pagrindinės žiniasklaidos priemonės marginalizuotų vietovių protestuotojus vaizduoja kaip plėšikautojus ar nusikaltėlius, tačiau jie išreiškia „tikrą socialinę neviltį“.

Knygos „Tunisas: arabų anomalija“ (Tunisia: An Arab Anomaly) autorius bei Kolumbijos universiteto 8 pasaulio valstybėse veikiančių tyrimo centrų „Global Centers“ tinklo viceprezidentas Safwanas M. Masri sakė, kad paskutiniai protestai – tai tik įsišaknijusios problemos – didžiulės ekonominės nelygybės tarp pakrantės ir prie jūros priėjimo neturinčių regionų – išraiška. Pasak jo, panašaus pobūdžio protestai vyko dar 1983 metais, bet tuometė valdžia ignoravo šią nelygybę. Dabartinė taip pat nieko nedaro, kad problemą išspręstų.

51 metų valstybės tarnautoja Leila Ghrairi, atėjusi palaikyti protestų sostinėje Tunise, teigė nemananti, kad bus dar vienas Arabų pavasaris. „Nemanau, kad tai baigsis nauja revoliucija, nes mes vis dar puoselėjame viltį, jog tokio pobūdžio protestai gali paskatinti dialogą su vyriausybe, – „New York Times“ dėstė ji. – Tačiau policijos smurtas turi liautis.“